69.65.85.69

2008.12.27 02:15

landscape code: snow
playing: 3epkano - Caligari! Caligari!


And then he shaved his head.
So he could proudly enter the room and say to everyone:
- I've done it just for her

Kartu su cigaretės dūmais kylu į viršų, raitausi lengvomis karšto oro gijomis ir tampu sulėtėjusio pasaulio svaiginančiu sukimusi, kurio nesulaiko net aprūdijusio metalo koriai. Kas sakė, kad žiemos dabar be sniego? Kai dangus tokio baltumo, kokį matau šiandien - sniego apstu. Tik ne ant žemės.

Pranašystės buvo ištartos ir užrašytos prieš daugelį dienų. Dabar jos pildosi.

Vadinasi, metas pradėti rašyti naujas.

Galvoje, kuri prisimena ne tik vaizdus, rikiuojasi detalės.
Šiluma
Ryto šviesos lopinėliai ant baltos siuvinėtos antklodės paviršiaus.
Pristabdytos mintys, akimirkai užfiksuoti.

Manyje viena tampa tūkstančiu ir viena.

Aš išsibursiu sau kelią ir kelkraščio medžius, turkį ir smaragdą, girgždančias supynes ir nenutylantį lietų, greitaeigį metro ir išpieštą staliuką.

Dar kartą. Mane stebina šios versmės šaltinis. Jis turėtų būti begalinis. Nes niekaip nesuprantu, kaip kitaip sugebėčiau šitiek iš jos semti.

O galvoju, kad nieko nėra begalinio.

But all I could say was:
-I liked your hair.

2008 12 03 23.34

- You are the sweet and sour truth of life...
Said the priest kissing her inner thigh.
And then he ran. Far into the woods. And prayed. And prayed. And prayed.
But it was all empty words.

Ten, kur anksčiau karaliavo žodžiai, dabar viskas išklota vaizdais.
Jie fiksuojami kaip pavieniai kadrai realybėje, kuria jau seniai nebetikiu, ir atplaukia iš fiktyvaus vandenyno, kuriuo patikėti iki galo vis nesiryžtu.
Jaučiu, kaip palengva slystu žemyn sėdynėje, galva linksta ir ieško atramos. Kaip potvynis ateina sunkumas, lipdantis akių vokus, barstantis nuovargį ant odos ir sunkinantis visą kūno tūrį.
Tada laikas sulėtėja ir kas atrodė akimirka, čia trunka pasyvią ir lėtą amžinybę.
Tu supranti vieną, o tavo kūnas kitą. Ir nieko daugiau netrokšti, kaip nepaleisti šitos būsenos.
Kažkur matytas rankinės raštas ima šokti ir raibuliuoti spalvomis, žmonės geltonomis akimis tau šypsosi ir pasakoja apie savo pasaulį, juodos katės, nagais įsirėžusios į vamzdį, slysta juo žemyn ir murkia.
Tamsūs siluetai šoka stepą aidinčiame koridoriuje.
Žmonės sako tai, ką nori girdėti.

2008011021016046

Underneath all
You tilt your head
Drowning in crackling
Floating troughout
The map of black veins

Late autumn leaves
Trawling to fists
Crackling on branches
Which
Like black veins
Strech out
Along the grey sky

Ticking crawls to slow motion
lines drying with shadows
Gets your glance stuck
And rewinded like tape

Lines, drying with shadows
Lines, dying form them.

2008 10 01 00.32

Tą akimirka pasijunti išskrosta žuvimi. Negyva lašiša kažkieno permatomame maišelyje sugniaužtame tvirtame, bet jau įmetėjusiame kumštyje.
Žvilgsniu, tokiu pat negyvu, kaip ir žuvis, spoksai į šį vaizdą pilname žmonių autobuse ir negali nepastebėti absurdo kiekvienoje spalvoje aplink, kiekviename veide ir kiekviename kilometre, kurį nurieda autobuso ratai. Kaip galėdama stengiesi neprisiliesti prie drėgno permatomo maišo su mirusiu turiniu, nes atrodo, tik mažiausias kontaktas ir iš tiesų virsi žuvimi be vidurių.
Už stiklo bėga vaizdai, užsimerki, atsimerki, vis tas pats lietus, ta pati pilkuma, kurie veržiasi net po tavo akių vokais ir tik veidai aplinkui išvis keičiasi.
Kitoje stotelėje lipa moteris, kuri vežasi kažkokį krūmą su savimi. Akimirką pasirodo, kad tai nukirsta eglaitė, šmėkšteli mintis apie Kalėdas, tačiau tai nuveji šalin ir įsižiūri geriau. Krūmas. Kažkoks žalias krūmas. Abejoji ar prigis, net pasodintas. Kaip ir eglaitė atrodo nukirstas. Vėl absurdas, absurdas, jis visur.
Net nukreipus žvilgsnį jis nepranyksta. Moteriškė su savimi vežasi didelį maišą žemių. Nejučiomis imi žaisti dėlionę savo galvoje. O jei sujungus visus absurdiškus šio autobuso krovinius ir šiek tiek atsukus laiką atgal? Ar nukirstas krūmas vėl žaliuotų ant žemių kauburėlio, kur nors prie sraunios upės? O toje upėje gal plaukiotų lašiša, vis dar turinti savo vidurius ir besiruošianti neršti? Gal tuomet ir absurdo autobuse neliktų?
Savotiškas atsakymas ateina netikėtai. Pažvelgi į savo naująjį atvaizdą veidrodyje ir per keturias valandas pakartoji dešimtis tų pačių žodžių, lyg užkalbėjimą. Iš pradžių vis dar jauti absurdą kirbanti kažkur tavo viduje, vis grasinantį tapti vos ne fiziniu skausmu, o tada...
Tada nieko nebesupranti. Žvelgi į save tarsi iš šalies ir negali patikėti. Iš kur, žmogau, randasi tavo stiprybė? Juk negimei Spartos moterimi, užgrūdinta geležinės tvarkos. Ir nesuvalgei jokio stebuklingo grybo kąsnelio, kad užaugtum iki dangaus.
Absurdas krenta tavo akyse kaip Troja, o tu vis dar nesupranti, kas buvo tavo arkliu.

2008 09 22 23.39

Visada (pause)
Visada viską gerai padarau didžiajame paveiksle, bet vistiek suklystu mažose detalėse.
Kai kitąkart pasistengiu nebekartoti klaidų smulkmenose, sugebu iškreipti pagrindinį vaizdą.
(loop)
Sutikau žmogų, kuris iš tiesų mokosi iš kitų žmonių klaidų. Kažin, gal galėtų išmokyti mane mokytis iš savųjų?
Baisiai norėčiau.
Dar labai norėčiau vėl rašyti. Rašyti. Nebegaliu. Mintys sukasi galvoje, sakinių nuotrupos, ištisos pastraipos, bet kai jau prisiruošiu visą tai sukelti į popierių... Nebegaliu. To tiesiog nelieka. Tarsi negalėčiau iškeisti minčių į žodžius.
O gniaužtus, spaudusius mano širdį, iškeičiau į kitus, kurie gniaužia mano laiką. Nesakau, kad tai nepadėjo, nesakau kad tai netgi nebuvo būtina. Tiesiog niekas manyje negali pasmaugti klausimo:
(whisper)
O ką jei gniaužtai būtų paprasčiausiai išnykę?
Yup, I will waste my life dreaming about having wings, rather than spend it next to the birds.
Ir vis negalėsiu patikėti, kad visa, ką taip kruopščiai susidėliojau savo galvoje iš gabalėlių, negali lygiai taip pat įvykti ir realybėje.
Ir negalėsiu sau atleisti, kad nesugebu taip kerinčiai šypsotis, kaip kad žadėjau.
Ar sudvejoju tada, kai to mažiausiai tikiuosi.
Supuosi į beprasmybę kaip į kasdienį drabužį ir savyje beprotiškai meldžiu sniego, balto, puraus sniego. Nes žemė jau pavargo, jai reikia poilsio.
Su truputėliu žvilgesio.
Again, again, again, again, again... Too much to ask?

System prompt: prospect error.
Transfer to relevant department.

2008 09 06 22.33

The stars, the movement
And the hands,
Stretched out.
Slowly sliding down
Your backbone,
Whispering words of the Genesis.
Invading dreams of pictured morning light.

Two little mud men
Joining hands
Walking on water.
Their trail slowly
Dwindles behind them
Leaving the surface
Pattern - printed.

Hiding in blankets,
Cosy sunlight,
The steam of a hot bathtub,
Sneaks in the desire
And silent understanding.
Death becomes the new beginning.
Slowly.

2008 08 28 12.02

Dar viena tuščia, tamsi naktis, be sapnų, be tiesos, be pasikartojančių vaizdinių. Ji, kontrastų principu, atveria akis.
Nuovargis.
Donkichoto, kuris pametė prasmę kovoti su vėjo malūnais.
Žmogaus, kuriam nusibodo gyventi skrydžio troškimu.
Vaiduoklio, pasmerkto amžinai klaidžioti po ūkanotą mišką.
Aš sakau: palaimintas nuovargis.
Palaiminti idiotai, nes jiems buvo dovanota begalinė laimė.
Palaiminti ir mes, nes savo begaliniame nuovargyje galime nejudėdami gulėti vienoje vietoje ir stebėti: ryškios žalumos medžių lapų sluoksnius, sienų apmušalų ornamentus, besikeičiančius vaizdus, debesų figūras.
Ir visuose šiuose raštuose įžvelgti, išskirti, suvokti ir sujungti prasmes, dėsnius, teorijas ir taisykles. Tik sau.
Aukščiausia prasmė - tebūnie visa be prasmės. Tebūnie begalinis nuovargis, alpstantis pasyvumas, trykštanti ironija, pagaunantis pesimizmas ir uždegantis negatyvumas. Tebūnie tuštuma, kurią gali užpildyti kuo tik nori iš savęs paties, savo gelmių ir aukštumų.
Gali tuo dalintis, dažniausiai be žodžių, tik su broliais ir seserimis.
Ir toliau tylėti, nes minių minios aplinkui nesupranta nieko.

2008 08 18 14.03

Mergaitė įlipo į gilaus liūdesio balutę ir nebegali išlipti. Dangumi plaukia debesys, nesuskaičiuojama daugybė jų, kai kurie netgi atsispindi balutės paviršiuje, bet tai nepadeda. Tai niekaip nepadeda išlipti.
Mato mergaitė ir praplaukiančius debesis ir jų atspindžius, mato netgi savo kojų pirštus, kuriuos karts nuo karto pajudina, bet iš balutės negali išlipti.
Stypso vidury pievos, rankose laikydama sijono kraštus ir dairosi.
Bet dangus mėlynas, pieva pilna vabzdžių ir paukštelių, giedančių ir zvimbiančių, o tolumoje tik ošiantis tamsus miškas. Ir nė vieno žmogaus.
Bėga minutės, valandos, o niekas nesikeičia. Balutė gili, o mergaitės kojos neilgos. Nieko nepadarysi. Tamsiausia valanda prieš aušrą.
Man, panašiai kaip ir mergaitei, teko panaši balutė, iš kurios negali išlipti. Tik balutė ne viduryje pievos ir dangus virš galvos ne mėlynas. Ir jau net ne balutė, o visa bala.
Viduryje pilko ir monotoniško miesto, kur grėsmingai tamsūs pastatai stiebiasi į švininį dangų aš stoviu iki kelių įsibridusi į purviną liūdesio ir agonijos balą.
O miesto gatvėmis vėjo genamos ritasi šiukšlės ir dulkių kamuoliai. Šalia – šalta mūro siena, pastatyta čia nežinia kada, aišku tik kieno.
Iki kelių stovėdama lediniame balos vandenyje turiu tik tą sieną. Vėl ir vėl skaičiuoju jos plytas, sunkias, molines plytas, ir ieškau mažiausio, menkiausio įtrūkimo, plyšelio, saulės spindulėlio iš anapus.
Man darosi šalta, mirtinai šalta, ir galvoje šmėkščioja absurdiškos mintys apie vata muštas sienas, šiltus marškinius ilgomis rankovėmis ir... taip, šinšilas. Aišku tos mintys dar pinasi su kažkada girdėtos dainos eilučių nuotrupomis: „you‘d mean so much more to me if I remembered.“, ir tai, matyt, neleidžia man pasiduoti šalčiui.
Niūniuoji sau panosėje, su skausmu traukdama ilgesio krislus iš akių, o tavo vizijose ateinanti aušra, kuri kaip mirtis sapne arba kaip krištolinės pilies princesės svajonė, kai stovi prie šaltos mūrinės sienos ledinėje agonijos baloje.
Pirštus jau atsimušei, nagus nusidraskei bandydama surasti plyšelį sienoje.

Sunkiai sekasi KAŽKUO iš vis tikėti.

Tear down the wall...

Tear down the wall!..

2008 08 12 12.18

Pusiau paslėpta saulė lėtai slenka virš vandens paviršiaus. Švytintis mažutis rutulys pamažu keliaujantis beprotiškai arti vandens, lygaus kaip stiklas. Vos vienas krustelėjimas, vienas judesys ne į tą pusę ir... tumulas garų ir švytėjimas užgesęs amžiams.
Kūnas po vandeniu atrodo lengvas, beveik besvoris. Jame skęsti taip, lyg plūduriuotum beorėje erdvėje, o vanduo atrodo toks švelnus, minkštas.
Stebi keliaujančią saulę. Nematai, bet žinai, kad jos atspindžiai gyvena akyse. Išsiilgta, švelni šiluma slenka kaklo linija, petimi, strėnomis. Dar truputis ir pradėtum tirpti.
Bet, kad ir kiek atsipalaiduotum, net kai užsimerki, budrumas išlieka. Jis tupi viduje, kaip faraono kapą saugojanti juoda grakšti katė. Prireikus, akimirksniu ištiestum ranką, delną ir sugautum mažytę keliaujančią saulę, krentančią į vandenį. Šito niekada neleistum. Pasiryžai bet kokia kaina pusiau paslėptą saulę palydėti iki jos virsmo jaukia ir kaitria žvakės liepsna.
Taigi, egzistuoji dviejuose realybėse. Vienoje tavo materialus pavidalas gano mažytį saulės rutulį nuo jai pražūtingo vandens. O kitoje...
Kitoje prisiminimai, kaip ir svajonės viską piešia spalvomis, ryškiomis ir nežemiškomis, kurios niekada iš tiesų neegzistavo.

2008 08 09 10.07

Po tavo kojomis bėgantys skaičiai. Spiečiai jų, po tris, po šešis, be jokios tvarkos, loginio ryšio. Ir cypiantis zvimbimas sklindantis metalu, tiesiu kaip styga.
Traukiniai, kaip ir jūra, turi kažką neapsakomai ypatingo, ko nepastebėti gali tik tuomet, kai tai tampa įkyria rutina.

Nes stovi nuščiuvęs viduryje pievos, žolių tumulai tau iki kelių, šviesa - ypatinga, gelsvai rusva, alsuoji karščiu, bet negali pajudėti, akimis sekdamas mėlynai geltoną ryškų traukinį, ryškesnį už bet ką tavo gyvenime ir supranti, kad niekas jau niekuomet nebebus taip pat.

Nes sėdi atsukęs jam nugarą, paskendęs bildesyje ir vibracijoje, pakerėtas jėgos ir artumo ir paskui dar ilgai klausydamasis šaižių garsų, tvinksinčių ir virpančių bėgiuose, bei nutolstančio ūžesio.

Nes jauti, kaip dreba žemė po tavimi, tarsi banguojantis pelkės paviršius ir gausmas neleidžia tau susišnekėti, tik žvelgti kitam į akis, spindinčias susižavėjimu su truputėliu pagarbos prieskonio.

Traukiniai visuomet atvyksta laiku ir pasiima tave ten, kur viskas ypatinga, kur išbandymas tampa nepamirštama patirtimi, kur dangus skęsta žvaigždėse, kur nuovargis palaimingas, o palaima neišmatuojama po žydru dangumi tarp medžių viršūnių.
Kur rytas atneša glėbį džiaugsmo ir jaukumo (su tavimi) lydimo vėjo varpelių užkalbėjimo ir giedros šviesos.


Aš labai nenorėjau grįžti, bet tuomet prisiminiau, kad grįžimas ir nėra įmanomas. Viskas pasikeitė.

2008 08 06 12.34

Tai parklupdo kaip švelniai naikinanti sprogimo banga. Į tave lekia nuolaužos, skeveldros, stiklo šukės. Jos sminga, centimetras po centimetro į tavo kūną, bet nieko nejauti, tik nenugalimą silpnumą kojose. Ir nesutramdomą šypseną.
Pasidalini į du, ne tris, keturis asmenis viename ir klaidžioji sąmonėmis nuo vieno prie kito.
Vienas.
Atsainiai šypsosi, stebėdamas viską iš šalies ir iš lėto skaičiuoja. Vienas... Du... Trys... Mėnesis... Penki... Metai...
Du.
Beprotiškai kvatoja juoku, kuris užtvindo ir numaldo viską, palikdamas tik aidintį garsą ir surrealumo pojūtį.
Trys.
Sėdi kampe, negalėdamas patikėti, negalėdamas priimti, sutikti, pagaliau suprasti, kad tai gali būti tiesa, kad yra vertų, kad egzistuoja. Baimės kvapas ore.
Keturi.
Su susižavėjimu ir pasitenkinimu stebi figūrų šokį erdvėje, tingiai dalindamas impulsus, kreipiančius viską chaotiškai jausminga linkme.

Oras.
Ugnis.
Žemė.
Vanduo.


Ar kas gali pamatyti vėją?

2008 07 17 2.20

Žodžiai, kuriuos ištariu, mintys, kurias galvoju ėmė turėti antrą, užslėptą prasmę. Paleidžiu sakinį ir tučtuojau noriu jį susigrąžinti: "Ne, atsiimu, norėjau pasakyti ne tą...". Pagalvoju ir suprantu, kad ne tai iš tiesų turėčiau galvoti.
Vėl, stebėtinai greitai, išsikrapščiau kažkur iš sielos gilumos tą tūkstančiais žodžių neapibūdinamą savijautą, kurią vos prieš metus sutalpindavau į vieną vienintelį prakeiktą ir beviltišką.
Pavargau.
Kodinis pavadinimas Nr. 261646.
Šiai savijautai pralaužti neužtektų ir begalybės žodžių. Kitą vertus (čia tikriausiai toji, užslėpta prasmė), iš tiesų būtų gana vos keleto. Tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir tinkamai ištartų.
Norėčiau gebėti ir tą tinkamumą užšifruoti skaitiniu kodu, kurį įvedus vėl būčiau žvali. Arba dangus giedras. Arba nebūtų karo.
T.y. galbūt norėčiau, kad pasaulį iš tiesų būtų galima apibrėžti skaičiais. Ir egzistuotų nuspėjamumo dėsningumas.
Tik tiek ir norėčiau. Nes vistiek žinau, kad tie dėsniai būtų žmogui neprieinami.
Kodas 261646
Nenoriu nieko. Nenoriu valgyti, miegoti, žiūrėti filmų, vaikščioti, gerti, rūkyti, keltis, rengtis, praustis, rakinti durų, siūti, rašyti, skaityti, žaisti, mylėtis, matyti, klausytis, girdėti, kalbėti, sėdėti, juoktis...
Nieko nenoriu ir tuo pat metu puikiai žinau, ko noriu iš tiesų.
Vėl ta dviprasmybė.
Prieš kelis metus Jis manęs paklausė, kada rašau. Kai esu laiminga ar kai ne? Tuomet net sustojau viduryje žingsnio nustebinta suvokimo. Niekada nerašau, kai esu laiminga. Jis taip pat.
261646
Nieko nenoriu, bet, visgi, egzistuoti noriu. Ir, baisiausia, ne tik dėl to, ko noriu iš tiesų. Egzistuoti trokštu iš kažkur giliai, giliau nei mintis, sąmonė ar pasąmonė. Egzistencijos serumas glūdi ten, skęsta nesuvokiamame sraute, versdamas proto kompiuterį paleisti programą vis iš naujo, net netikint jos reikalingumu. Žinutė ekrane neišnyksta: "It's not possible the other way."
I always write out of despair and, still, my words cipher the forthcoming cloudless future.
Dviprasmybė, ar aš Jums nesakiau?

2008 07 11 15.50

That night the rivers of the sky floated waters to one and only point. Their deltas adjoined in an ivory centre and there was no difference whether you'll trow a speck in the rise, near the banks or right into the delta, it would still surely reach the creamy spot where it all ends.
My spine revived as a dragon under the sky full of floating rivers. The dragon was covered in marble - green scales and had burning red mane, it's color reflecting in his eyes. It rose from my body, my slightly curved back, dissected the thick clouds hiding the waters and, shining in all his mightyness, dived straight into the ivory centre.
The moment when it's rough tail end dissappeared in the swirl I felt the tide painfully bursting within me. The water raging, all studded with emerald spikes, it was screaming and splashing until there were no dry spot all around.

The end came as suddenly as the start.
And after it there were only one thought left:
"Nothing changed."

2008 07 06 21.04

Those, who left, just don't fit his thoughts.
Those, aboarding the first ship that ever comes to their small creak.
Those, who name the reasons one after another:
The fish that went;
Their nets all rotten by the furious wind;
Fire, stealing buildings and their home;
A man lost forever to the sea.
Never the reason.
Never the reason it was for him, for Endrew of the Sands.
All of the reasons were written in his past, even in his face, his eyes.
But still he glared to those alining in the port.
counted their luggage and treir reasons of disgrace.
Even when the sand just took their village, their houses and treir port,
he used to come there and remember the faces of the ones, who left.
The never - forgiving mighty Sea God trapped in sands.
Until one someone decided to come back.
That someone, named Joanne, wanted it back. The village and the sea, the fish, the nets, the sand.
Her childhood stolen by the parents wish.
Instead, she found just him, drowning in black grudge, like their village in the sand.
He became her village and the sea,the fish, the nets, the sand.
Endrew was healed from unforgiveness.
Not instantly, after some years of curses and denial.
After admiting that not all things, that don't fit your thoughts, can't live banished from them.
In the end, he tranfered people from the book of those who left, to the book of those, who lived proudly in their village, swallowed by the sand.
And read the story to his children.
And their children children.
Always adding in the end:
"The only two highly floating things are your thoughts, reflecting in your future like a silhouette on water,
and the sand."

2008 07 05 01.20

Take all the white and soft wool
of a hundred sheep.
But not of those you count in mind
before reaching the land of dreams.
Just the ones
who carry your thankful thoughts
in the coldest polar winter nights.
Gather and pick
the dazzling August stars
right from the sparkling
sounding of the dark sky.
Then add a desperate holler
never drying inside the heart
with stream of words
all the same
for thousand and three days.
And don't forget the toughness
of a seaworthy diamond
glowing with a million shades.
And with all that,
however willing,
you would hardly fill
the debth of look
from, anticipating on the banks,
grey emerald seawaters
Fisherman's wife.

2008 06 29 19.06

3 Moiras weaving silence
From the words of the Unsaid
Inside a Mind.
I Try to read the Braille
With fingertips all Burnt.


3 Spiders, whose venom paralyses anything that moves
Marches down the Spine.
I let them.
No gravediggers around.
Afterall, it's better to see
That one and only Point of Sky
In front of You.

3 Rings incarcerating
The spirits of the Great Trees.
I wear Them.
Nobody else, I guess,
Would bear the heaviness
Of them.

I put my oceans in a jar.
Again, all 3 of them,
Aligning vessels o n the shelf
The Silence.
Spider's Stings.
The Heaviness.
It's all there too.
But aching fingertips surmount it all.

2008 06 21 17.43

gyvųjų pragaras nėra kažkas, kas bus, jei jis yra, tai jis jau čia, tas pragaras, kur mes gyvename kiekvieną dieną, kurį mes sukuriame būdami kartu. Yra du būdai išvengti jo kančių. Pirmasis daugelio lengvai pasiekiamas: sutikt su pragaru ir tapti jo dalimi, kad jo nebematytum. Antrasis - rizikingas ir reikalauja nuolatinio dėmesio bei mokymosi: ieškoti ir išmokti atpažinti tuos ir tai, kas to pragaro viduryje yra ne pragaras, tada padėti jiems tverti ir išlaisvinti jiems erdvę.

2008 06 17 15.04

Stovykla, kur maža virsta dideliu:





kavos puodukas po pusdienio lietaus ir žvarbos

jausmas, kai visi rūpesčiai atslūgsta, nuslenka, išnyksta

dubenėlis karštos tirštos daržovienės, kai skrandis jau niurna apie bado metus

šaltas Dubysos vanduo ir šilta saulė ant kranto

gabalėlis šokolado kiekvienąkart kai to tikrai norisi

laisvė daryti ką tik nori, (arba) neveikti nieko

miegas, klausantis pliaupiančio lietaus ir jį užuodžiant

stogas virš galvos, kai to labiausiai reikia

kasdieniškos šypsenos ir neįpareigojantys pokalbiai

mėnulio krateriai ir jūros

žvaigždės (Gulbė)

lietus, kuris paklūsta tavo dainoms ir Ugniai

tyla per popiečio miegą ir ramybė viduje

snaudulys su Illgresi

Vaikai

kinas po atviru dangumi

visiškas nenoras nuodyti savo plaučius

5 vasaros prieš tai maloniai lydinčios kiekviename žingsnyje

tai, ko negali paliesti, bet gali grožėtis

balionas. aukščiau ir daugiau

2008 06 06 20.55

BOOM!
- Visi čionai! Greičiau!
Vaikiškas balsas perskrodžia tankią tylą ir jie visi pasileidžia link sprogimo epicentro. Dangus čia tamsiai geltonas, o purpurinė žolė, kurią jie mindo savo vaikiškomis basomis kojomis žaižaruoja ir tviska kaip stiklinis deimantas.
Nerealiam, fantasmagoriniam pasauly berniukai žaidžia karą.
Jų plaukai susivėlę ir murzini, oda suodina, drabužiai apkritę purpuriniais stiebeliais, tačiau akys... akys tviska net labiau už netikrus stiklinius deimantus. Jos pilnos.
Pasiutimas čia maišosi su akiplėšiška drąsa, smalsumas su įniršiu, kerštas su instinktu, o pačiame dugne mirksta krislas tikros baimės.
Sprogimo aidas juos priverčia suklusti, kūnai įsitempia kaip stygos ir jie bėga. Bėga kaip laukiniai gepardai išdegintose savanose besivydami auką. Bėga taip, lyg tai būtų paskutinė gyvenimo akimirka.
O ji iš tiesų bet kada gali būti paskutinė. Sprogimai aidi vienas po kito, anglies juodumo pastatai griuva lyg stumtelėti domino kauliukai, o jie vis skuba naikinti to, kas liko nesunaikinta po ugnies ir nuolaužų kruša.
Priešui - tik mirtis!
Jie beveik nesikalba, o ir ištarti žodžiai akimirksniu virsta įsakymais, reikalavimais, ultimatumais
Jų veiksmai tikslūs ir mechaniški. Po jų lieka tik ryškiai raudoni perlų pavidalo kraujo lašai ant juodų sienų, purpurinės žolės geltono dangaus fone.
Jų akys taip pat geltonos. Ir pilnos karo.
O mergaitės?
Mergaitės laukia. Prie nerealaus, fantasmagorinio pasaulio ribą žyminčių stiklo plokščių. Jų akys primena japoniškų animacinių filmukų herojų akis.
Kai mergaitės išeina žaisti karo, žolė iš purpurinės tampa raudona. Bet kokį pasigailėjimą jos palieka už stiklo ir su savimi įsineša tik gryną, neužterštą ir nesumenkintą Žiaurumą.
Berniukai tuomet nuščiūva.

2008 06 04 14. 02

„Eloji, Eloji, lema sabachtani?“

Frazė vis sukosi galvoje, tai pradingdavo, tai vėl atsirasdavo, išnirdavo iš giliausių minčių kertelių ar stovėdavo lyg nenugriaunamas amžinas paminklas viso ko priekyje.
Kaip paminklas prieš akis stūksojo ir kalnai. Balti, paslėpti po gausybe sniego, jie driekėsi, kiek tik žvilgsnis užmatė ir neatrodė, kad kur nors yra jų pabaiga.
Šitaip, priešindamiesi šalčiui, negailestingam vėjui ir klampiam sniegui, jie keliavo jau 5 dienas. Ir vis nesimatė galo. Vėjas nenustojo švilpti aplink ausis ir gairinti mažiau pridengtus odos lopelius. Šaltis nenorėjo apleisti rankų pirštų, pėdų, plaučių ir širdies. Iš vieno snieguoto, rūke paskendusio slėnio, tarp stypsančių kalnų masyvų, jie įžengdavo į kitą, naują ir kartu tokį patį, ir galo vis nesimatė.
Penkiese jau penkias dienas jie klampojo per nesibaigiantį baltumą, sustodami tik užkąsti ir atsigerti iš savo menkų atsargų ir šiek tiek pamiegoti, kol sugrįš šviesa, kokioje nors užuovėjoje ar oloje. Vienintelis tikslas – išeiti, pareiti, sugrįžti. Ištverti.
Kalnai buvo jo didžiausia meilė. Visuomet keliaudavo viduje jausdamas nepaaiškinamą kirbėjimą, pakilumą. Jie jam įkūnijo gamtos, pasaulio didybę, grožį, gėrį. Vos grįžęs iš vienos kelionės tuoj puldavo planuoti kitą, galvoje permąstyti smulkiausias detales.
Šįkart, negalėdamas nė pats tuo patikėti, jis jautė, kad jam darosi per daug tos didybės. Kalnai tapo baime, pilkais šešėliais ryto prieblandoje, išlindus iš menkos užuovėjos, kaustančiu šalčiu jo širdyje, aštriais nagais draskančiais jam krūtinę.
Pirmas tris dienas galvojo, kad tai tik dėl baimės, jog ši kelionė bus paskutinė. Tačiau ketvirtąją, vos atsibudęs, suprato. Kažkas jame tiesiog mirė. Kalnai vis dar jį žavėjo savo didybe, savo galingumu. Žavėjo jį net tai, kaip lengvai jie galėjo šią akimirką pasiglemžti jo gyvybę. Bet kažkas jo viduje ėmė ir nutrūko. To nebebuvo. Niekada nebebus. Jis kažką paleido iš savo glėbio, ir, svarbiausia, padarė tai sava valia.
Tai buvo tikroji baimė, tikroji kančia, tikrasis sunkumas. Jis ėjo, priešinosi gamtos jėgoms, vėjui, šalčiui, ėjo, kad eitų, kad išgyventų, nepražūtų. Bet iš tiesų nebeturėjo tikslo. Nežinojo, kodėl ten, tolumoje, saulė teka tokia raudona, ir kodėl sniegas nusidažo tuo raudoniu, ir tai atrodo taip gražu. Kodėl vis dar saugo, suvyniojęs į šilčiausias, neperšlampamas medžiagos skiautes tuos kadrus, kuriuose jie visi penki išsišiepę stovi, laikydami pirštinėtas rankas ant ką tik įbestos vėliavos kalno viršūnėje. Aukščiausiojo, dar niekad prieš tai neįveikto kalno viršūnėje.
Frazė vis sukosi jo galvoje ir jis vis dar niekaip negalėjo suprasti kodėl ji, iš kur, kaip. Vėjas akimirksniu užpustydavo jų pėdas, saulė keliavo dangaus skliautu, bet beveik nešildė, o kiekvienas žingsnis atrodė kaip amžinybė. Tikra buvo tik viena – jie ištvers. Sugrįš. Bet už to jis matė tykančią baimę, baisesnę net už pačią mirtį.

„Eloji, Eloji...“

*88-89* Šventojo Elijo kalnai

Jis visada galvojo, kad Jie gimsta iš vėjo.

Tik iškeliavęs suprato, kad vėjo ten niekada nebuvo. Tik karščiu šnabždantis virpėjimas.

Tik sugrįžęs išskaitė begalinį ilgesį savo akyse, kai žvelgė į vienintelę smulkutę vandens versmę. Tik čia buvo namai.

Jo tauta gyveno oazėse, kurios iš trijų pusių ribojosi su smėlio ir pilkų akmenų plyne. Trys nedidelės bendruomenės buvo labai skirtingos, bet vadino save tuo pačiu vardu, – nambungai - kalbėjo ta pačia kalba ir...buvo labai nepaprastos.

Nambungai neturėjo dievų. Netikėjo jie ir dvasiomis. Nesimeldė protėviams. Neaukojo gamtos jėgoms. Iš jokių medžiagų nelipdė totemų, nepiešė simbolių, nešoko ritualinių šokių, nekūrė dainų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad bendruomenė tiesiog neturi religinio kulto.

Bet, pats negimęs nambungu, negalėjai žinoti.

Negalėjai žinoti, kad jų dievas yra pati plynė.

Kad jų dvasios gyveno ant kiekvieno bokštelio pavidalo akmens plynėje.

Kad jos buvo visa – protėviai, esantieji ir jų palikuonys.

Kad joms nereikėjo aukoti, tik – kalbėtis.

Kad joms nereikėjo totemų, simbolių, nes jos buvo... tikros.

Kad joms nereikėjo kvietimo šokių – jos visada ten būdavo.

Kad joms nereikėjo dainų, kurios papasakotų apie viską palikuonims – gimęs nambungu tai jau žinodavai.

Svarbiausia – nambungams nereikėjo kalbėti APIE savo religija, praktiškai – tik SU ja.

Tad pasaulyje niekada ir nebuvo ištartas nė vienas žodis apie tai, kuo tiki nambungai. Jie tai suprasdavo be žodžių. Kiekvienas turėjo savą, unikalią religiją ir kartu visiškai tokią pačią kaip jo tautiečiai.

Nambungai šypsodavosi, kai vienas iš jų vakare pakildavo iš žmonių rato, susispietusio aplink laužą, ir, palikęs sulu, vietinio gėrimo, kuris padėdavo ištverti vandens trūkumą dykumoje, puodelį, nužingsniuodavo link bokštelius primenančių akmenų nusagstytos plynės. „Išėjo kalbėtis“ – pagalvodavo ir toliau dirbdavo savo kasdienius darbus.

Ir jis, Gholis, išeidavo kalbėtis. Beveik kasdien. Būtybės, gyvenančios ant bokštelių formos akmenų, buvo jo gyvenimas. Jo nuostaba. Jo patirtis. Jo žinios ir išmintis.

Jo namai.

Bet vieną dieną jis iškeliavo. Berniukas iš neatrastos nambungų tautos, kuris pats atrado didžiulį pasaulį. Išmoko, pamatė, patyrė tiek daug visko. Ir pagaliau suprato, kad jie negali gimti iš vėjo. Nes vėjo jo plynėje niekada nebuvo.

Tai supratęs žinojo, kad turi grįžti. Nes tik ten galėjo išskaityti begalinį ilgesį savo akyse. Nes tik ten buvo namai.

Gholis niekada taip ir neprabilo apie nambungų religiją. Na, bent jau „aš“ vardu.

Jis vienintelis iš nambungų tautos išmoko rašyti. Nepažįstama, jiems niekada nematyta kalba.

Ir vienintelis suprato, kad popieriuje, kaip ir ant bokštelių pavidalo akmenų gali gyventi būtybės, su kuriomis gali kalbėtis, kuriomis gali apsimesti, kurioms gali viską papasakoti.

Šią akimirką, tai skaitydami, jūs patys, išgėrę sulu ir išėję į akmenimis nusagstytą plynę, kalbatės su nambungų bokštelių būtybėmis. Tik truputį kitaip.

Tai ir yra Gholio tautos religija. Kuri visgi gimsta iš vėjo.

*288 – 289* Bokštelių plynė

guster - lightning rod. mp3

2008 05 15 10.58

One sleepy poppy flower woke her red deepness and on her blossom there was writen:


-Waking up in the morning for a Nothing feeling
-Wanting the whole world not to know you for an hour or two
-Suddenly opening your eyes, when everything is faded by a warm summerly sun
-Getting into some sort of trance while listening to Popplagið
-Lusting for someone to fondle your head and back
-Pining for the alley of the paper - covered trees


I picked the flower and all the words printed the skin of my hands.

Probably, I'm dropped.

2008 05 12 11.56

Naktimis ji visuomet sapnuodavo tą būtybę žalvario sparnais. Vėl ir vėl. Kiekvieną naktį.
Ji išnirdavo pačioje netikėčiausioje sapno vietoje ir visuomet nusklęsdavo virš juodų tamsių, rūko paslėptų slėnių.
Vos vienai akimirkai ar visam sapnui. Žalvario paukštis visuomet būdavo ten. Atsibudus telikdavo tik dar kartą pagalvoti: "Ir vėl."
O kažkur giliai jos pasąmonėje, lyg kodas ant mažos šifruotos juostelės, tūnojo pranešimas:
"Turiu. Surasti. Tą. Būtybę."
Ir šiandien, po dešimčių metų ieškojimų, ji pagaliau stovėjo prieš tuos juodus, paslėptus slėnius. Iš tiesų jie buvo veikiau pilki, kaip lauko akmuo.
Atgręžusi veidą vėjui ir rūkui ir ištiesusi rankas lyg tuos žalvario sparnus, ji stovėjo ant skardžio.
Žvelgė į nesibaigiantį pilką kraštovaizdį ir žinojo. Žinojo, kad liko nedaug. Metai, dveji, daugiausia ketveri.
Pėsčiomis pereiti pilkuosius slėnius, o už jų, ten kur dabar tiesiasi horizontas, jos laukia būtybė žalvario sparnais.
Jos Brolis, jos Mylimas, jos Sielos dalis. Viskas kartu.
Kuris atmes į šalį savo žalvario sparnus priimdamas į glėbį ir pakels į svaigų aukštį nusinešdamas tolyn, dar toliau už pilko horizonto.
Tai bus kažkas panašaus į jausmą, lyg kristum į minkštą žalią žolę, kai virš tavęs plyti giedras ir sodriai žydras šiltos vasaros dangus.
Amžina palaima.
Jai pasiekti reikėjo tiek nedaug. Tik pasiryžti keliauti per tamsius slėnius.
Bet ji dvejojo.
Net sapnai kas naktį negalėjo užgožti minties, užrašytos sąmonėje aiškiomis juodomis raidėmis:
"Amžina palaima=Amžina kančia"

Jai tai reiškė tą patį.
Nusklendus už horizonto, jo nebelikdavo.



* 650-651 * Alzatija

2008 05 05 23.34

Bevardis herojus guli ant asfalto ir užsimerkęs bando suskaičiuoti kelias kūno dalis jam skauda. O skauda taip, kad atrodo vien tik skausmas galėtų užpildyti visą erdvę aplink. Todėl jis ir skaičiuoja. Taip skauda mažiau. Jis racionalizuoja skausmą.
O kas pasakys kiek vakarų iki šiol jis, atsigulęs į lovą, įsivaizduodavo kaip aplink jo kūną lėtai brėžiama plati balta linija. Kiekvieną vakarą matydavo tai savo galvoje, vos tik atsigulęs į šeimyninę lovą.
Tiesa, vieną dieną žmona pareiškė, kad jo nekenčia, kad jis ne tikras vyras, kad kaimynas Antanas daug tikresnis ir liepė nešdintis iš namų. Jis tylėdamas susirinko daiktus, vis dar tylėdamas atsistojo priešais savo žmoną, įsakmiai stypsančią šalia atidarytų durų, ir tuomet pasipylė tokia keiksmažodžių tirada, kokia tikriausiai būtų privertusi pabalti net patį blogio demoną. Jis net nebuvo tikras, ar kai kuriuos iš tų žodžių dar kada nors per savo pusės amžiaus ilgio gyvenimą iš vis buvo ištaręs. Bet išėjo šypsodamasis.
Kitą dieną metė darbą ir išėjo į pensiją. Susirado kuklų butuką miesto pakraštyje ir kasdien pasidovanodavo sau ką nors, kam prieš tai visuomet pasakydavo ne. Tiesa, aplenkdamas tik vieną troškimą, kuris tūnojo taip giliai jo sielos tamsoje, kad tikriausiai būtų tiesiog miręs nuo vieno vienintelio saulės spindulėlio.
Ir vistiek kasnakt prieš užmigdamas matydavo tą pačią baltą liniją, lėtai brėžiamą aplink jį.
O dienos vis dažniau nuskęsdavo ant pačio vyno stiklo dugno. Ir mūsų bevardis herojus ėmė atvirai dėbčioti į žmones, paprasčiausius praeivius gatvėje, su piktu nepasitikėjimu. Tik to nepasitikėjimo dugne galėjai įžvelgti mažą juodą klausiantį taškelį, kuris visur ieškojo pritarimo. Gerai įsižiūrėjęs.
Bevardis herojus tyso ant asfalto ir skaičiuoja sekundes. Skaičiuoja, kiek laiko jam skauda. Nes taip skauda mažiau. Užmerkęs savo tyras ir dideles, beveik vaikiškas, akis jis nemato kaip dramatiškai iš tiesų atrodo šis vaizdas.
Bevardis herojus tyso ant pilko asfalto, gatvės viduryje, o aplink jį vėjas sklaido iš seno, suklypusio portfelio pasklidusius baltus popieriaus lapus. Jo rankos, švelnios, beveik moteriškos rankos, trūkčioja nuo skausmo, o ant šaligatvio pradedančios buriuotis pusamžės moteriškės ima aikčioti į šių trūkčiojimų ritmą.
Kažkas prasibrauna pro žmonių būrį, pripuola prie mūsų bevardžio herojaus, bando patikrinti jo pulsą ir sušunka:
- Greitąją! Greičiau!
Bevardis herojus dar pagalvoja, kad vertėtų paprašyti, kad kas nors aplink jo kūną apibrėžtų plačią baltą liniją, bet jau nebespėja to ištarti, kai jį nusineša begalinis silpnumas ir tamsa.
Vėjas nurimsta ir balti popieriaus lapai nebesklaidomi paklusniai sugula aplink bevardžio herojaus kūną. Ant jų lieka besiburiuojančių smalsuolių pėdos. Eismas gatve sutrinka visam pusdieniui.





P.S. Bevardis herojus buvo vardu Rimas. Ir moterys jam niekada nepatiko.

2008 04 29 12.14

Wake up for the bottomless sky
Streching hands, catching the crawling bugs
The song, the place, absence feeling
Whole sea in my loving arms.

But the wind took the sea
And I hold the strings of it's carriage
Buses rushing in the fake morning glow.
The thickness of the cripled butterfly wings.

I sleep in your bed
I walk in your shoes
Rusty leaves, empty boxes
Appearing from twilight
All of a sudden, nothing at all
But the weight of the wings on your back.

2008 04 23 14.39

.... Bandė dainuoti grūsto stiklo prikimšta gerkle....


I'll trow away all the furniture,
glasses, carpets even the
wall paint.
No room for that.
I'll trow away the curtains,
flowers, bedroom clothing.
Wrong. Too old. Let's start.
Instead
I want a little table.
All painted up with leaves
And sunny yellow.
I want a pile of pillows,
cosy lights.
I want a window sill.
A dog
Some warmth.
And lots of tea.

I close my eyes and start to count.
Just...
One...
Two...
Three...


In the end, I'll reach the alley of the paper - covered trees.
I'll make a bed for Gods.
I'll sing, despite the broken glass.

Raudonas vakaro dangus nereiškė nieko. Net tylos.


When the world ends, will you be there, by my side??

2008 04 12 16.21 Juodkrantė

Ant lygios kaip stiklas jūros, iš bangų apglostytų medžio gabalėlių nusitiesčiau kelią. Ir gyvenčiau čia tol, kol jau tiesiog nebegirdėčiau bangų ošimo. Arba kol vanduo nugludintų mane pačią.
"Ten, kur aštri jūra praduria apvalų dangų ir yra horizontas. Dėl jo aš ir lieku."
Čia visada matosi horizontas.
Čia visuomet kvepia saule ir šiltu medžiu.
Čia gali pamiršti viską ir nebijoti - jūra prisimins.
"-Vis grįžti ir grįžti ir vis tas pats...
-To ir grįžti."

Ne veltui tokį vardą nešioju, tikrai neveltui...

...Cought up in regrets
and tangled in nets
instead of your arms wrapped around me...

2008 04 10 10.19

Tirštai žvaigždėtos naktys praleistos tolimoj šaly yra kaip tapymas ant audeklo. Švelnūs potėpiai, taškai ir linijos susijungia į vieną didžiulį, gerai pažįstamą panoraminį piešinį. Čia gyvena ir statūs snieguoti kalnai, šiek tiek aštriomis uolų briaunomis, ir minkštos, purios pievos, iš kurių niekada nesinori atsikelti, kai jau priguli....
Bet teptuko potėpiai vis dar dailina šį piešinį, margina jį spalvomis, subtiliai išlenktomis linijomis ar nedideliais taškeliais. Panoraminis peizažas jokiu būdu nėra baigtas. Kažin ar kada nors bus baigtas.
Tik ne visi teptuko potėpiai piešinį dailina. Yra ir nepasisekusių, kreivų, neapgalvotų. Tokių, po kurių paskui darosi baisu, nes ir mažas štrichelis gali sugadinti visą darbą.
Tokius norėtųsi ištrinti.
Taip, tapymas ant šilko nėra toks paprastas dalykas.
Ach, tiesa, ir vėl pamiršai patikrinti ar tai tikras šilkas, prieš dėdamas naują potėpį.
Ką gi, galbūt kitą kartą. Arba taip niekada ir nepatikrinsi. Turi gabalą audeklo ant kurio gali tapyti, tai kam dar klausti ar jis tikras? O gal vertėtų?
Bet kokiu atveju, tirštai žvaigždėtos naktys atrodo daug kupinesnės, kai jos - kaip tapymas ant audeklo.
Padeda išgyventi kitas tamsias naktis be mėnulio, be jokio šviesos pluoštelio.
Tačiau vistiek vėl ir vėl kvestionuoji savo piešimo sugebėjimus ir atsitraukęs bandai panoramoje įžvelgti tai, ko net nėra, kaltini save, kad niekaip negali to nupiešti.
Juk ne veltui Meilužis, jau miręs, "Tolimoj šaly" daugybę kartų kartoja: " O aš?!"

2008 04 03 23.35

"Aš" esu plunksna paukščio sparne.

Vaikas bėga grindiniu žemyn. Jo žingsniai labai netvirti, spyruokliuojantys. Pėdutes dėlioja greitai ir šiek tiek šleivai: prieš akis dar ilga nuokalnė nelygaus bruko. Iki pat upės.
Saulė žaidžia jo šviesiuose plaukuose. Jos spinduliai sūkuriuoja tarp švelnučių garbanų ir blyksi akyse.
Juokas. Mamos šypsena. Ryškus paguvėjimas praeivių veiduose.
Nė pats nepajunti, kaip tavo dalis - mintys, šypsena, tavo visa esmė - kartu su vaiku bėga žemyn, prie upės.
Čia sustoja. Spokso į tekantį vandenį. Smulkių bangelių raibuliai užburia. Pasaulis ir laikas sulėtėja. Balsai, prieš tai tylėję kaip nebyliai galvoje, ima virsti iš pradžių neaiškiu šnaresiu, vėliau - šnabždesiu. Vis ryškesniu. Persipinančiu tarpusavyje. Augančiu.
Atsiskyręs "aš", laikantis rankose tavo esmę, panašią į švytintį krištolinį rutulį, valandėlę išplėtęs akis spokso į hipnotizuojantį raibuliavimą, o tuomet puola į vandenį. Palikdamas kitą tavo pusę klykaujančią ant kranto. Kažkieno valiai.
O pats neria iki pat dugno ir pasiduoda srovei. Jaučia kaip su kiekviena akimirka upės tėkmė neša vis stipriau, įsitempia ir, atrodo, stengiasi greitį padidinti ne tik atsispirdamas nuo dugno akmenų, bet ir tiesiog akylai žvelgdamas į priekį. Į žalsvai mėlyną tolį.
Jūra.
Visos upės turėtų tekėti į Jūrą.
It's all about the water.
It's all about the sea.

Aš esu plunksna paukščio sparne.
Žuvėdros, kuri, įsitempusi kaip lynas, laikantis pagrindinę laivo burę, neria tiesiai į patvinusios, raibuliuojančios pavasario upės gelmes. Skrodžia vandenį tarsi peiliu beveik iki pat dugno. Tol, kol aštrus šio nedidelio paukščio snapas įsminga į kažką permatomą ir apvalų tarsi stiklinį rutulį. Kažką, ką po vandeniu laiko du delnai, ir...
suskaldo į tūstančių tūkstančius mažučių šukelių.


Sako, žodis "žuvis" yra kilęs iš žodžio "žuvęs".

Žuv'ėdra.

Ir Jūra, į kurią teka anaiptol ne visos upės.

2008 03 31 23.29

Kai guli viduryje kelio, tiesiog ant asfalto, vedančio į nežinią, galvoje kyla keistų minčių.
Netikėtai pastebi, kad saulė leidžiasi nepakartojamai gražiai, ir virš laukų kylantis plonytis rūkas, toks trapus, vos pastebimas, yra labai nuostabus. Kad jau pakankamai šilta ir paukščių vakarinės giesmės tapo daug įvairesnės, daugiabalsės, daugiasluoksnės ir beveik... matomos ore.
Pastebi visa tai ir visiškai pamiršti faktą, kad net keliu į nežinią bet kada gali pravažiuoti automobilis. O tu juk guli viduryje kelio, ant išpieštų dviejų baltų juostų!
Bet nepaisai to, vistiek guli ant grubaus juodo paviršiaus ir stebeiliji į vakarėjantį dangų. Pasukus galvą į kairę matai krūmelius, apkibusius tamsiomis, sudžiuvusiomis ir susitraukusiomis uogomis. Tikriausiai pernykštėmis.
Dešinėje nuo savęs, šiek tiek tolėliau, įžiūri pirmuosius šviesiai žalsvus lipnius pumpurus ant medžių šakų.
Dar kartą. Kairėje - sudžiuvusios uogos, dešinėje - sprogstantys pumpurai.
Guli. Nesikeli. Lauki atsėlinančios tamsos.
Stebi kaip į dangų kyla baltų dūmų draiskanos, vėl ir vėl keli pirštus prie lūpų
Užsimerkus matai, kaip linijos, nupieštos po tavimi, ima judėti ir bėgti į tolumą. Bet atmerkus akis jos vėl sustingsta ir lieka, tarsi įkalintos po tavimi.
Tamsa jau čia pat. Galbūt tamsoje iš tolėliau pastebėsi besiartinantį automobilį? Juk paukščiai jau nutilo, o ir šviesos turėtų matytis iš toliau....
Tik ką darysi tuomet? Net jei bėgsi, tai į kurią pusę?
Dar kartą.
Kai guli viduryje kelio, ant dviejų išpieštų linijų, vedančių į nežinią, galvoje kyla keistų minčių.
Even when there's nothing else to destroy, there's always yourself.

2008 03 20 17.34

Plane shadow dances
On the changing view
Of ground
Four elements unite
To form a perfect one
But still
A missile is missing
A missing missile

The arsenal is full
and caravels keep floating in
With vast amounts
Of yellow liquid
The tower guard admires
Diving birds
A missile is still missing
A missing missile

The alarm fades out
Sticky ice still hanging
Inside the human hearts
The squadron takes off
For a pretender flight
And days keep going by
But the missile is missing
A missing missile

When, oh, when will
The missing one become
Just fairly missed?

2008 03 18 21.23

Norėčiau turėti sugebėjimą matyti tamsoje. Skaityti tamsoje. Rašyti.
Galbūt net gyventi tamsoje.
Taip, ji yra visiškai kitokia nei šviesa. Tik daug gražesnė. Joje gyvena milijonai pasaulių, kaip juodoje spalvoje telpa milijonai atspalvių.
Bet, tikriausiai, jei sugebėčiau matyti tamsoje, ji man nebebūtų tokia graži...
Dar norėčiau nors minutėlei sugebėti nejausti šalčio.
Kad galėčiau susigūžti ant purios paskutinio (?) pavasario sniego pusnies. Čia pat, mano kieme ant kalnelio. Ir leisti didžiulėms snaigėms nukloti mane visą, kol tapčiau tik vienodai baltu kalneliu ant kito kalnelio.
Bet, tikriausiai, jei nejausčiau šalčio, tai nepajusčiau kaip kūnas sustirtų į ragą ir numirčiau.
Dar galbūt norėčiau bent akimirkai sugrįžti į vaikystę.
Šiandien maloni teta vaikų literatūros skyriuje paklausė ar seniai pas juos lankiausi. O tada, kai niekaip negalėjo rasti kortelės, norėjo sužinoti, kiek man metų.
"Dvidešimt". Ji tik draugiškai palingavo galvą.
Taip, tikrai, neatsimenu, kada paskutinį kartą čia lankiausi. Tarp visų tų knygų su nuostabiais paveikslėliais ir su niekuo nesupainiojamo šilto popieriaus kvapo. Tarp savo vaikystės pasaulių. Pepės, Emilio, Rasmuso ir visų kitų.
Lentynose aplink mane rikiavosi knygos ir aš supratau, kad sugrįšiu čia dar ne kartą. Karlsono ir viso to, ko nespėjau perskaityti vieną dieną vaikystei tiesiog ėmus ir pasprukus iš mano gyvenimo.
Bet, tikriausiai, vaikiškos knygos nesugrąžins man vaikystės. Ir net ne tikriausiai. Iš tiesų nesugrąžins. Niekas nesugrąžins.
O Tobis Lolnesas, vos milimetro su puse ūgio, man šiandien pasakė: "Niekada nesame priversti pasakoti apie svarbius dalykus savo draugams, tačiau tą dieną, kai tai padarome, gyventi pasidaro lengviau."
Ech, koks tu teisus, Tobi...
O kadangi aš ir norėdama negalėčiau surasti savo geriausių vaikystės draugų, ko gero jie negrįžtamai prapuolė laiko migloje, tai apie tai, kas svarbu, tikriausiai pasakosiu kitiems savo vaikystės draugams - knygoms.
Matyt pernelyg daug svarbių dalykų liko nepasakyta, nes šiandien man gyventi anaiptol nėra lengva.
Bet, tikriausiai, ir neturi būti.
Ai, tiesa, dar labai norėčiau šuniuko, kurio, kaip ir Mažylis, taip ir negavau vaikystėje. Nesijuokit, jo vardas būtų Čarlis.

Broken Social Scene. Lover's spit.

2008 03 10 20.34

Dangus pagaliau tampa paauksuotai mėlynas, o gaivumas apsigyvena kiekvienam oro gurkšny. Užmerki akis, bet vistiek matai. Visų liepsnos atspalvių išpieštą pasaulį, kurio elipsinius gabalėlius jungia tiršta juoduma. Nepatikėjau, kad tai tiesa. Tada pajudinau galvą. Liepsnojantis pasaulis, judantis kartu su manimi!
Ir netikėtai norisi šokti. Pagal čiulbančių paukščių balsus. Viskas, kaip kaleidoskopas, sukasi aplink tave, o tu stovi tos karuselės centre ir džiūgauji. Gali besisukančią panoramą sustabdyti, prisiartinti, ištyrinėti. Iškelti rankas, panerti pirštus į debesis ir įsikibus prisitraukti dangų.
Nes savo noru parai laiko ištrynei ryškiu juodu brūkšniu nužymėtą prasmę iš savo gyvenimo. Nes pasidovanojai sau dienos audeklą sulopytą jaukaus vegetavimo lopinėliais. Nes vėl juodoj nakty tavo sapnų gijos susipynė su tomis, kurios priklausė šalia miegančiam. Ir gali neprisiminti, kokie buvo tie sapnai, žinai, jie buvo ramūs, saugantys judviejų miegą.
Nes vėl gali ištisą dieną nieko neveikti ir net nieko nenorėti.
Tavo miestui tinka uždarytas, užmigęs tiltas. Ant jo gali susitikti žmonės, žaisti vaikai. Ant jo gali tiesiog stovėti ir žiūrėti kaip į upę leidžiasi iš rankų iškritęs šapelis. Jį pasiima upės tėkmė ir nešasi link tolumoje pamažu įsižiebiančių miesto šviesų.
Moments of life
never repeated
Moments of life
never erased
Negaliu patikėti, kiek daug žmogui iš tiesų gali padovanoti šiltesnis oras ir daugiau saulės. Pavasaris.

2008 03 05 17.09
living in the musical ambience

2 days to Fall
catch yourself
smiling for no reason
in a crowded bus.
lazy morning
one finger hanging
on the horizon

1 day to Fall
anxiety kicks in
storming the sorroundings
hitting buildings
knocking people
innocent and Wild

17 hours to Fall
breathing air
tight as a guitar string
locks the lungs
knowing squeeks
in the corner of the mind

9 hours to Fall
everything blurrs
denial and no sense
becomes a constelation in the sky
a penguin trowing pebbles
at the rhythm of the ice

55 minutes to Fall
ignorance is everything
you see no light
you hear no sound
common things
grab the wheel

23 minutes to Fall
roundabout come back
to the first day of your life
suspition fades
leaving just
homeland pureness

6 minutes to Fall
the pencil slips
from the edge of the sheet
children playing in the puddles
people waiting in the station
train is late

59 seconds to Fall
reflection of the shadow
dances in your staring eyes
the unfamiliar man
walking down the street
towards you

3 seconds to Fall
watching yourself
weakly smiling
your glaring eyes
trowing fluffy rocks
THE FALL.

You can't stop dreaming, little man
Dreams like air
Sprinkling fountains
Rainbow in each drop

Thousand worlds
Spining round, coliding
Bouncing, falling
Little tangerines
In the evergreen round tree

Marching ants
Each carrying
A small, edgy
Dust of sand.
A twisted maze formed from
Steamy pearls of morning mist.
The clouds.

Grey river carrying it's waters
Under you
A glass reflection of your face
You can't stop dreaming, little man
Even if
All there is
It's just the dream.

2008 03 05

Living under the same sky
Where planes take of and land
Your blood flow colides
With the overtaking sound.

You know their every move
Fall of a bed at night
Saying the numbers of
the leaving ones

And never wave to them
And never smile when they come back
You know you share the sky
Tilting your head
To watch them go

You can't say "No!"
Can't stop breathing
Hearing, Counting, Dreaming.
Living under the same sky
Where planes
Sometimes crash

2008 03 02 13.19

Ashes to the ground,
White smoke to blue infinity.
See "ME" slowly dying
Feel it in my veins

Instead, the ships that sank
Rise from the deep
An army, squad
All covered in seaweed
and twisted corals

Hear their sirens
The waves they bring to shore
Ashes to the ground,
White smoke to blue infinity.

Rewind their drifting
Their stories and appearances
Wish to choose
One
As mighty Sea God
shining from the mist above

But they invade my safe room
My protected box of just four walls
Their rumbling and the sound
of splashing water
Ashes to the ground,
White smoke to blue infinity.
I need a wall shave
I'm afraid.

2008 02 26 23.30

Merginą pamatė stotelėje. Diena buvo išties niūri: dangus niekaip nenorėjo apsispręsti ar iš jo turėtų lyti ar vis dėlto ne ir todėl tik sklaidė retą dulksną po apsiniaukusiais savo skliautais. Jam padėjo ūžaujantis vėjas, kuris dar labiau draikė vangias lietaus papliūpas iš debesų ir, atrodė, rūpinosi, kad nė vienas žmonių odos ar drabužių lopinėlis neliktų sausas.

Galbūt todėl ji sėdėjo ant autobuso stotelės suoliuko susigūžusi ir susitraukusi, tarsi vėjas ir lietus pajėgtų ją ištirpdyti. Tačiau tai tebuvo pirmas įspūdis. Nes iš po kapišono jis pamatė į tolį žvelgiančias žibančias akis, o kojos, apautos šiltomis, dryžuotomis vilnos kojinėmis ir paprastais raudonos odos batukais, beveik berniokiškais, iš lėto trepsėjo pagal jai vienai girdimą ritmą.

Taip gimė mergaitė su baltos vilnos suknele. Kitą dieną jau puikavosi ant namo sienos, netoli autobuso stotelės. Nupiešta buvo labai savitai, subtiliai, bet taip nuostabiai, kad praeiviai net sustodavo ir valandėlę spoksodavo į piešinio mergaitės didžiules spindinčias akis, apvaliai trikampišką galvelę, liaunas kojas ir rankas. Į jos vilnonį rūbą ir jo prairusį kamputį, nuo kurio driekėsi garbiniuota gija, rišanti mergaitei iš paskos grikšinčias aveles, mažais juodais snukučiais. Aplink mergaitės galvą žaidė įvairiausios natos, o po kojomis įmantriu šriftu buvo parašyta : „Tilė“. Ir keistas, neiššifruojamas parašas.

Kai kurie praeiviai ir sienos šeimininkai jau buvo be pradedą piktintis vandališku piešiniu, bet tuomet geriau įsižiūrėjo. Ir ėmė linksėti galvomis: „ Na taip, jis gali likti. Visai gražu. Niekam juk netrukdo. Kaip ir meno kūrinys...“

Be to, niekas negalėjo pasakyti, kuo būtent juos labiausia žavi šis piešinys ant sienos. Tik už rankų pro šalį vedami vaikai retkarčiais šūktelėdavo: „ Mamyte, žiūrėk – jis tikras!“

***

Dar po kelių dienų senamiesčio tarpuvartėje sutiko čigonę, ilgu šiugždančiu sijonu ir ryškiaspalve skara ant kaklo. Ji atsargiai šypsojosi savo bedante burna, kurioje spindėjo gal tik keletas netikrų auksinių dantų, ir siūlėsi išburti iš delno. Kol čigonė aiškino jam apie gyvenimo linijos vingius, galvoje gimė dar vienas paveikslas.

Ir kitą dieną ant pastato sienos, beveik pačiame miesto centre, jau puikavosi piešinys, vaizduojantis čigonę su margaspalve skara ant galvos ir ilgu daugiasluoksniu sijonu. Ji šypsojosi plačia baltų dantų šypsena ir tiesė į tave ranką, kurios delne matėsi ant ilgos gyvenimo linijos patupdyta salelė, apsupta žydrų vandenų. Aplink čigonę augo neregėtų formų gėlės ir į viršų savo vijoklines virkštis kėlė vynuogės, žemyn svarindamos tik prinokusias violetines kekes. Kamputyje taip pat įmantriai buvo išvedžiota „VinCenta“ . Ir vėl tas neiššifruojamas parašas.

***

[Pour Timothee de Fombelle. Pars que tout que je vrai vu est a travers les yeux fermer. Vraiment.]

Bus daugiau. Pažadu.

Vieną dieną mes išlipsime iš lėktuvo Ankoridže ar Reikjavike ir ten pasiliksime. Panirsime į ledu alsuojantį orą ir nebenorėsim būti niekur kitur.
Tai nereikš, kad niekuomet negrįšime.
Tai nereikš, kad šiuos pasaulio kampelius imsime vadinti namais.
Tiesiog tą akimirką, kai plaučius užpildys kitoks, ledynų dainavimo ir sausos žolės šlamėjimo kupinas oras, kai per kūną nusiris šalčio šiurpuliukų banga, o rankų ir kojų pirštai sutiks sušilti tik prie jaukios židinio ugnies, mes suprasime, kad taip ir turi būti.
Niekaip kitaip.
Tuomet su šypsena nusileisime lėktuvo trapu ir iškeliausime ieškoti to židinio, kuris grąžintų gyvybę ir šilumą mūsų pirštams.
O naktį, išsilankstę sudedamas kėdes, apsirūpinę šiltomis antklodėmis ir karštu vynu, apsirengę 15 sluoksnių drabužių, išeisime į lauką, atsisėsime po atviru dangumi, ir spoksosime į šiaurės pašvaistės spalvas ir atspalvius tol, kol šaltis vistiek neišvengiamai pargins į vidų.
Pūškuosime per kelius siekiančias pusnis didingų kalnų papėdėje, nerangūs dėl gausybės drabužių sluoksnių, bet orūs kaip tikri kailiniuoti miškų ir slėnių valdovai - grizliai.
Susikibę už rankų, apkvaitę nuo neapčiuopiamo misticizmo, be žado ir amo, žvelgsime į kilometrų kilometrus ledyno, ramiai besiilsinčio jau tūkstančius metų, kasdien nežemišku balsu pasakojančio savo godas, laimes ir nelaimes, savitai dainuojančio ir atrodančio taip iliuziškai arti.
Nuo uolėto skardžio žvelgsime į nuožmią ir putotą jūrą, kiekviename pasaulio kampelyje vis tokią pačią, bet kartu ir visur savitą bei išskirtinę.
Krykštausime suvirtę į šunų kinkinio traukiamas roges ar maudydamiesi karštosiose versmėse.
Pajusime, kaip pasaulis tiesiog nuščiūva, juodai baltai orkai išnėrus iš vandens ar vidurdienį šlamant sausai žolei.
Šypsosimės ir mojuosime išsišiepusiems vietiniams gyventojams ar nusilaužysime liežuvius bandydami ką nors pasakyti jų gimtąja kalba.
Galiausiai vakare, nejausdami nei kojų, nei rankų iš nuovargio, bet džiaugsmingai energingoms mintims karaliaujant galvoje, suvirsime į minkštą lovą ir visą naktį šnekėsimės, šnekėsimės, klausydamiesi tik pūgos gausmo už lango ir malkų traškėjimo židinyje.
Mūsų sielos taps baltos kaip sniegas, o mintys skaidrios kaip šimtametis ledas.
Ta dieną galėsiu numirti. Tą dieną ir norėsiu numirti.
Ir daugiskaitą "Mes" aš vartoju ne be reikalo, nors galbūt nepažįstu tų žmonių, kurie sudaro šį "Mes".
Ir būsimąjį laiką aš vartoju ne be reikalo, nors gal to niekuomet ir nebus.
Ir ne veltui rašau apie tai, nors galbūt niekados, kad ir kaip to norėčiau, tai netaps tiesa.
Tiesiog, kai vieną dieną suvoki, jog tuoj ateis akimirka, kada būsi nugyvenęs tikrai ne mažiau nei penktadalį savo gyvenimo, pasidaro baugu.
Taip baugu, kad tūkstančių tūkstančius žodžių norisi kartoti kaip mantrą nesuskaičiuojamą daugybę kartų ir bent turėti kvailą viltį, jog visa, kas pasaulyje buvo, yra ir bus ištarta vieną tavo gyvenimo, nebūtinai šio, dieną, taps tiesa.
Nes pradžioje buvo Žodis?

2008 02 01 23.02

Kai pribraukyta ir suglamžyta praeities nuoplaiša lėtai prasklendžia tau prieš akis, nešama pakeleivingo vėjo, akimirką trokšti bet ko.
Plikančiai karšto litrinio puodo su trimis kupinais šaukštais kavos.
Cigaretės, draskančios tau plaučius.
Stiklinės eau de vie, nutekančios gerkle kaip skysta ugnis.
Bet ko. Bet kurio iš tų pigių narkotikų, kurių ir taip prikaišiotas tavo gyvenimas, kad tik tai pajėgtų sudeginti tą sklendžiančią skiautę.
O ji, tarsi tyčiodamasi, sustingsta ore kaip tik tau prieš akis, vėjas išlygina jos suglamžytus kraštus ir tu netgi gali įskaityti eilutes, kurias kadaise pati išbraukei.
Tuomet žinai, kad litro kavos taip ir nebaigsi gerti, cigaretė nesuplėšys tau plaučių, o stiklinė su permatomu skysčiu užgoš tik faktą, kad ją išgėrei.
Lieki viena, akis į akį su praeitimi, kurios nepajėgia paslėpti net įnirtingiausias braukymas.
Tavo akys nejučia išsiplečia, šnervės ima virpėti, o kūnas pasiduoda nevalingam drebuliui. Jautiesi lyg veriama įkaitintu geležiniu virbu, tačiau tą akimirką, kai jau galvoji, jog turi ateiti pralaimėjimas, kai turėtum sukniubti ant aštriai akmenuotos žemės draskoma raudos, nenurieda nei viena ašara.
Vietoj to išgirsti save juokiantis. Iš pradžių juokas atrodo visiškai nepanašus į tavąjį, tolimas ir kraupus, bet pamažu jis artėja, vis mažiau aidi ir pagaliau pasiekia ne tik kūną, bet ir mintis. Dabar tai jau nebe nevalingas drebėjimas, o tik žmogus, purtomas skardaus ir atviro juoko.
Juokas susilieja su pakeleivingu vėju ir ima virpinti, krutinti sustingusią skiautę. Akimirką ji blaškosi, nepasiduoda tarsi būtų priklijuota stiprios fikcacijos klijais, bet tuomet nuplyšta ir ją nusineša vėjo gūsis.
Tiesa, kamputis skiautės lieka, bet jame - nė vienos išbrauktos eilutės, nė rašalo taškelio.
Dabar jau gali pajudėti. Gali eiti.
Išmaukti to litrinio karšto puodo, tik galbūt ne juodos garmančios kavos, bet mėtų arbatos su vasaros prieskoniu.
Surūkyti tos cigaretės, tik jau ne draskančios plaučius, bet iš lėto smilkstančios ir dovanojančios susimąstymą, baltą kaip jos dūmai.
Išgerti tos stiklinės, tik jau ne bespalvio eau de vie, bet raudono ir žaižaruojančio vyno.
Visi mes diena iš dienos slenkame link to paties juodo išnykimo taško. Visi kasdien nuodijamės ar esame nuodijami, jei ne darbais, tai bent mintimis.
Tik vieni tai darome nuleidę galvas, bindzendami lyg primušti šunys.
Kiti - iškėlę jas kaip galingi šiaurės elniai, ragais rėžiantys savo pačių dangų.
O treti...
Treti tiesiog kvatodami pavėjui, kad ir su ašaromis akyse, bet kvatodami.

Nes tik juokas bent retkarčiais ugninį vandenį paverčia vynu.

2008 01 31

From embrace to embrace
Bouncing like a possessed ball.
Finding yourself
Huddled in messed up sheets.
With tangled hair, a tired glance
And loaded with self pity,
Useless in a ship
Deliberately lost at sea.

Suddenly
A tiny blooming cherry
Grows inside the heart.
Its branches crowding up your mind
And roots
That leave your hands
In fetter
For eternal moment

You try to toss,
To tear up the spreading tree,
Even to paint it all in black.
But it's only surface
A common grey plain
That absorbs the paint.
You're slowly dying
From thurst or hunger, maybe lack of air.

Nothing can be done,
Hope is the synonym of death.
You can't
Beat the unbeatable,
You can't avoid the Death,
Still bouncing like a ball
From one embrace to another,
Reappearing.

2008 01 29 0.49


Dust
From the wings of butterfly
A tail behind your thoughts
A glimpse
A tiny piece
A vision.

Floating figures
Forming a hilarious
Mirage.

Infinity is not enaugh
To reach the edges of a dream.
The Sleep is holy.
And the Sun
Brings death.

2008 01 20 00.23

Šiandien josios pasaulio kraštas tapo labai nepageidaujamu. Privalėjo susirasti kitą.
Pirmiausia, dėl principingo ir kartu gal netgi neracionalaus pažado sau.
Paskui dar dėl running out of pages. Tąkart puslapiai naktyje slinko greičiau nei sekundės. Reikėjo papildymo.
Bet labiausiai tai tikriausiai dėl žodžių. Žodžiai ją išvijo ieškoti kito pasaulio krašto. Bent kelioms valandoms.
Ir jis atsirado. Tiesa, gan šlapias ir niūrus, bet netrukdantis užsitraukti dūmą ir paskęsti savo mintyse.
Prieš jos akis plytėjo visas miestas. Lietus, kažkur jai už nugaros susitaręs su vėju, nustojo purkšti bent trumpam ir užleido areną vėjuotai pilkumai.
Ji mielai būtų visą tą erdvę užpildžiusi cigaretės dūmais. Jie buvo bent jau kažkiek balti ir žavingai draikėsi, pagauti vėjo jai virš galvos.
Dar mieliau būtų tiesiog dabar užsimerkusi ir išnykusi.
Bet tai net nebuvo būtina. Mintys galvoje pačios prieš ją patiesė žvaigždėtą kilimą. Milijonai, milijardai pasaulių. Tereikėjo išsirinkti.
Ji žinojo, ko nori. Ko nors tokio, kaip kad ir yra. Tik neturinčio šios dienos prisiminimų ir tos neišsemiamos pilkumos.
Tad dūrė pirštu į vieną taškelį žvaigždėtame kilime ir prisitraukė jį arčiau.
Vaizdas valandėlę sumirguliavo, o tuomet pasikeitė.
Prieš save ji regėjo tą patį miestą, bet kartu ir kitą. Jis buvo kupinas šviesų, gyvybės ir intensyvumo, net ir apgaubtas švelnių sutemų. Iš įvairių jo vietų, skverų ir aikštelių, parkų ir aikščių kilo oro balionai. Spalvoti ir vienspalviai, su užrašais ir be jų. Jie kilo į šilto vakaro dangų ir jų turinį kaitinančios liepsnos tai šen, tai ten apšviesdavo lengvą prieblandą. Jie plaukė virš miesto išdidūs ir lėti, kaip šimtamečiai vėžliai. Beveik nebuvo vėjo, o ties horizontu leidosi raibuliuojanti saulė.
Ji išplėstomis akimis stebėjo reginį ir giliai traukė į save šiltą ir svaigų vakaro orą. Kai prieblanda pamažu perėjo į beveik apčiuopiamą tamsą, aplink ją sužibo keli gelsvai žalsvi žiburiukai. Jie slėpėsi žolėje, po jos kojomis, silpnai žibėjo medžių šakose, tarp lapų ir net skraidžiojo ore aplink. Žiburėliai buvo panašūs į jonvabalius, tik daug ryškesni ir sunkiai nusakomos spalvos.
Jų vis daugėjo ir ji galėjo stebėti švieselių atšvaitus ant savo pirštų, plaštakų ir odos. Pakėlusi rankas pabandė pagauti vieną tų švieselių ore. Iš pradžių ši išsprūdo iš rieškučių, bet paskui tiesiog pakibo vienoje vietoje tarsi laukdama, kol bus sugauta. Apglėbus ją delnais šioji suspurdėjo, o tuomet nurimo. Atgniaužus rankas jos buvo tuščios.
Ji tyliai nusijuokė. Šviesuliukai ėmė artėti link jos ir burtis į kuopeles. Tada ji pastebėjo, kad ir jos pirštų galiukai ima švytėti ta nenusakoma gelsvai žalsva šviesa. Švytėjimas plito ir netrukus jau švytėjo visos jos rankos, kūnas, kiekvienas plaukelis. Šviesa užpildė viską aplink ją ir ėmėsi ją kažkur nešti.
Bet tuomet ji pajuto kaip kažkas iškrito jai iš rankų. Iškrito kažkur ten, anapus vakarėjančio dangaus, kupino šviesulių ir oro balionų. Akimirksniu sugrįžo pilko ir šlapio miesto vaizdas. Ji atsiduso ir dar truputį pastovėjusi lyg ko lūkuriuodama, nužingsniavo takeliu link autobusu stotelės.
Visą kelią namo, nieko nematančiu žvilgsniu žiūrėdama pro langą, tyliai meldė.
Nebyliai, be žodžių maldavo pavasario.

2008 01 08

The thick darkness in the room is pure and embrasing.
Jauti kaip kūnas atsipalaiduoja, kiekvienas raumenėlis atsileidžia ir nurimsta. Tada apsunksti. Tarsi lengvai grimztum į vis dar augančios medvilnės krūmų lauką. Aplink vien žaluma ir balti, pūkuoti medvilnės kamuolėliai. Jie pradeda atsiskirti nuo stiebelių ir iš lėto kilti aukštyn. Arba plaukioja visur aplink, banguodami savo miniatiūrinėmis gijelėmis, kaip virpantis oras.
Netikėtai melsva erdvė, kupina plaukiojančių baltų kamuolėlių.
Jau galima atsimerkti. Akys nieko nemato, bet vietoj jų apie tai, ką turėtum matyti, pasakoja tavo klausa. Muzika, kuri pasakoja istorijas.
Aklinai juodoje kambario erdvėje ima vertis švytintys langeliai. Vienas... antras... visur aplink aklina tamsa, bet kvadratiniai langeliai spinduliuoja šiltai geltoną šviesą.
Juose atsiveria horizontas. Ten, kur susilieja jūra ir juoda apmirusi žemė. Ugnikalnių ir ledo sala.
Sausos žolės šnarėjimas yra visaapimantis. Vieną vienintelę dienos valandą, būtent dabar, kai papučia drungnas vėjas, žolės stiebeliai ima ypatingai virpėti. Taip, kaip jie nevirpa niekur kitur pasaulyje.
Visa aplinkui iš pradžių ypatingai sutirštėja, o tada ima pamažu skysti.
Ateina laikas užsimerkti ir pasiduoti tam, kas jokiais pasaulio žodžiais neaprašoma.
Svajoju, kad vieną dieną ateis akimirką, kai fantazija nebesuvoks pati savęs. Kai, išsilaisvinusi nuo paskutinio troškimo nieko nebetrokšti, ji pasieks visišką Nirvaną.
I guess some people are simply born as daydreamers.



"Tai, kas tikra, matyti tada, kai užsimerki."
TIESA.

2008 01 06 21.36

Gulėti ant puraus balto sniego buvo nuostabu. Iki saulėlydžio dar buvo likusios kelios akimirkos. Iki spindinčio saulėtos žiemos dienos saulėlydžio.
Sniegas po jos kūnu tirpo, išlaisvindamas savyje gyvenantį šaltį ir perleisdamas jį po drabužiais gerai paslėptai odai. Ši iš pradžių tik pašiurpo. Bet, mergina žinojo, gana greitai šiurpas virš aštriais šalčio dygliukais ir tuomet reikės keltis.
Iki to dar yra laiko.
Kol kas, ji nenorėjo būti niekur kitur.
Tik štai taip gulėti ant sniego ir spoksoti į iš dangaus pamažėle besileidžiančias snaiges. Saulė slėpėsi užleisdama dangaus areną joms ir snaigės leidosi pamažu, pasisūpuodamos ir... tarsi abejodamos.
"Kažin, ar verta? Kažin, kokia ta žemė? Ar verta dėl jos pražūti? Ar tikrai bus galima... atgimti?"
Mergina stebėjo snaigių abejones ir tyliai, tarsi tik pati sau šnabždėjo: "Vienuolika tūkstančių trisdešimt trys arba trisdešimt šeši tūkstančiai du šimtai viena. Vienuolika laipsnių ir dvidešimt viena minutė šiaurės platumos ir šimtas keturiasdešimt du laipsniai dvylika minučių rytų ilgumos..."
Vakar sutiko tikriausiai keisčiausią žmogų savo gyvenime. Vandenynų tyrinėtoją.
Jis žinojo viską apie visus pasaulio vandenynus ir jūras. Vandeniu ir po juo buvo nukeliavęs tūkstančius kilometrų. Iš pusės žvilgsnio atskirdavo kiekvieną gyvą padarą, gyvenantį vandenyje.
Jis turėjo svajonę. Svajonę, kuri buvo tapusi ko gero vieninteliu gyvenimo tikslu.
Troško kada nors nusileisti į giliausią vietą pasaulyje. Norėjo pats pamatyti, kaip atrodo pasaulis po daugiau nei vienuolika kilometrų vandens. Koks jis , niekada nematęs saulės šviesos ir pasmerktas neišmatuojamam vandens slėgio prakeiksmui.
Vandenynų tyrinėtojas to troško taip, kad būtų pasiryžęs gyvas užsišaldyti ar kaip kitaip pramiegoti ir pratęsti savo dienų skaičių, jei tik būtų turėjęs garantiją, jog jam atsibudus jo svajonė bus įmanoma.
Jo namų sienos buvo nukabinėtos straipsniais, nuotraukomis ir žemėlapiais, o akys imdavo spindėti, kaip nuo vandens paviršiaus atsimušę saulės spinduliai, kai kam nors apie tai pasakodavo.
Mergina šypsojosi jo klausydama. Ji matė, kad Vandenynų tyrinėtojas nusileidžia vienuolika tūkstančių trisdešimt tris metrus kiekvieną kartą, kai apie tai pasakoja. Neria trisdešimt šešis tūkstančius du šimtus vieną pėdą kiekvienąkart kai kas nors apie tai paklausia ar užsimena. Nukeliauja į vienuolika laipsnių dvidešimt vieną minutę šiaurės platumos ir šimtą keturiasdešimt du laipsnius dvylika minučių rytų ilgumos kiekvienąkart kai apie tai galvoja, svajoja ar mąsto.
Iš tiesų, į Marianų įdubos gelmes jis buvo nusileidęs jau tūkstančius kartų.
Mergina jam pavydėjo.
Ir dabar, gulėdama ant sniego ir grožėdamasi snaigių šokiais, svarstė, kokioje pasaulio vietoje yra Jos Marianų įduba. Kokios jos koordinatės? Ir koks gylis?
Šaltis ėmė smaigstyti į kūną savo adatas. Ji turėjo atsistoti.
Atsistojusi užvertė galvą į tamsėjantį vakaro dangų ir ištiesė rankas į šalis. Ant jų leidosi vis dar abejojančios snaigės. Palietusios šiltą odą, jos akimirką sustingdavo ir suspindėdavo visame savo gražume, o tada ištirpdavo.
Ir staiga ji suprato. Vandenynų tyrinėtojas su savaisiais vienuolika tūkstančių trisdešimt trimis kilometrais buvo labai laimingas žmogus.
Bet jos laimės gylis kasdien galėjo būti skirtingas. Ir koordinatės galėjo keistis kone kasdien.
Svarbiausia buvo jų ieškoti. Nenustoti jų ieškoti.
Ir net jei ji taip niekuomet ir nesuras savosios giliausios pasaulio vietos, visuomet bus toji suspindėjimo akimirka prieš pat ištirpstant.
Ji dar kartą plačiai nusišypsojo ir nužingsniavo saulėlydžio link. Po kojomis jaukai gurgždėjo sniegas.

2007 12 17 10.11

Šiandien ji pasidovanojo sau tylą.
Degė, liepsnojo dvi dienas. Trečiąją pakilo potvynis. Didžiulis ir naikinantis.
Bet jis nieko negalėjo jai padaryti. Ji plūduriavo paviršiuje. Ramiai sūpavosi griaunančios stichijos apsuptyje ir plaukė pasroviui.
Kaip upė. Į jūrą.
Jos kūnas nuo dangų siekiančių liepsnų pavirto pelenais. Pelenai paskendo, ištirpo sūriame vandenyje. Jie taip pat keliavo į jūrą.
Dar keliavo jos mintys. Plevenančios virš upės tėkmės, virš menkų bangelių. Jos mainėsi ir raibuliavo drėgname ore čia sužibdamos lyg vaivorykštės uodega, čia apsiniaukdamos kaip dangus prieš nenumaldomą grėsmingą audrą.
O upė nešė savo vandenis į jūrą.
Bekraštę platybę, kurios šauksmas niekuomet nenutildavo.
Ji girdėdavo jį kasdien. Kartais tiesiog klausydavosi jo valandų valandas. Pasinerdavo ir išnykdavo.
Kartais... Bandydavo ginčytis su juo. Net peršaukti.
Nepavykdavo.
Kartais.. Ignoruodavo šauksmą. Tačiau jis niekur nedingdavo ir ji vėl atsisėsdavo lovoje išplėstomis akimis juodą nakties valandą.
Ją šaukė. Tai buvo neišvengiama.
Ir dabar, po dviejų dienų liepsnos ir griaunančio potvynio ji pagaliau keliavo į jūrą.
Tekėjo, čiurleno, kliokė, žliaugė.
Skynėsi savo kelią kartu su vandeniu. Ir likus tik akimirkai iki didžiojo įsiliejimo jos keliaujančios mintys užrašė: " Viskas. Aš sulaukiau. Aš Atsiliepiau. Šauksmas mane pasiims. "
Didysis įsiliejimas buvo kaip ramybės okeanas. Viską nuplaunantis ir lengvai sūpuojantis. Ji paniro visa ir pasiruošė ištirpti.
Bet tada suvokė, jog supranta, ką sako Šauksmas.
"Priimu tave į savo glėbį. Šis pasaulis - tavo, bet tu jam nepriklausai. Esi stipri. Turėsi grįžti."
Ir ji sugrįžo.
Pajuto, kad trenkėsi į žemę kaip sunkus akmens luitas. Pramerkus akis tykojo tik šaltis. Kūnas buvo kaip sulaužytas. Ji apglėbė rankomis savo kelius, apsimuturiavo šilta pūkine antklode ir ėmė linguoti pirmyn ir atgal pagal negirdimą ritmą.
Šiandien ji pasidovanojo sau tylą, kad galėtų vėl bent truputėlį pasiklausyti bangų mūšos. Išgirsti Šauksmą.
Bet jo nebuvo. Tik spengianti tyla. Ir iš kažkur toli ataidintys žodžiai:
"Esi stipri..."