69.65.85.69

2013 10 17 01.14

...ir staiga vieną rytą pabudau ir susidūriau su būtybe, stebinčia mane. Šį kartą jo sparnai nebežvilgėjo žalvariu. Jie buvo variniai. Taurios, gilios metalo spalvos. Tokie didingi, bet kartu ir tokie trapūs. Nes juk varis - minkštas metalas. Taip ir nesupratau iš kur ši būtybė atsirado. Greičiausiai ją pagimdė atsitiktiniai žodžiai, nuotrupos, detalės. O gal ji atėjo iš nakties, tą valandą, kai tamsiausia - prieš aušrą.
Aš žiūrėjau į jį, o jis į mane ir tos akys buvo tokios švelnios, spindinčios, beveik vaikiškos. Tokios geros. Švelniai paglosčiau jo sparnus ir pajutau virpuliuką perbėgantį jo kūnų, švelnų virpesį. Jis dar kartą į mane pažvelgė tomis giliomis dangaus mėlynumo akimis ir aš supratau. Esu pavergta, apsėsta. Nebegaliu išbraukti šio momento iš savo minčių.
To ryto pranašystė išsipildė. Esu apsėsta, nebegaliu išmesti būtybės vario sparnais iš savo galvos. Visa esybe, visu kūnu šaukiuosi jo vardu ir visais man žinomais žodžiais, bet nieko. Ir žinau, jog kuo labiau šaukiu, tuo viskas greičiau traukiasi ir nyksta, nes visa, kas svarbu yra nepavaldu norui. Belieka tik slapta melstis praktinei žodžių magijai.
Čia noriu verkti ir liūdėti, čia šypsausi ir švyčiu. Nebesupaisau. Tik žinau, jog atradau savyje tokią kertelę, kurioje - lyg močiutės palėpėje - kartu sugyvena viskas. Tik tas Tristano ir Izoldos kardas, įsisiūbavęs ir kąrantis nuo lūbų, skaudžiai kerta ir neprileidžia nė krisleliu arčiau. Keista, kartais manau įsivaiduojanti, jog kardą už rankenos siūbuoju aš pati.
Ilgesio valandos kupinos mėlynai žaizaruojančio liūdesio - kaip jo akys -  ir dažnai nė nebežinau, kur dėtis iš jo gilumo. Niekada toks jaunas ir gležnas žiedas mano gyvenime dar nebuvo toks ryškus. Besisukdama kaip vilkelis kartoju tuos pačius vaizdus galvoje, lyg lėto kino kadrus ir nebeturiu už ko daugiau griebtis. Kraujas ir fantazija reikalauja dozės, bėgu, kliuvu ir krentu ir tame kritime vis meldžiu - sapno, o gal realybės, kai vėl pabusiu žvelgdama į būtybės vario sparnais gilias akis.
Ir kaip mantrą kartoju - kaip Odisėjas šnabždu - ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė, ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė,
Ryto
Ypatingumą
Tepadovanoja
Itakė!
Praktinei žodžių magijai pasimelskit ir jūs. Man jau seniai to nereikėjo, pamiršau.

2013 01 01 12.57 Sevilla

It's the uncomfortability that really gets your mind going. You find yourself not being able to sleep properly, to eat properly, to shower properly, but at the same time your mind is free of worrying about that, you're liberated from all those things. It's like nothing really binds you to the regular everyday life.
And that manifests like a completely different state of mind. Suddenly there's so much space for thinking, contemplating, broadening your mental horizons. That's what travelling gives to you. Or just a hangover sometimes.

-------"-------

And for the first time in years you find yourself overwhelmed with beauty, completely thrown by it. You're in a crowd, but you don't really feel it. It's just you and the beauty, the majestic feeling. You can't stop staring at it, finding new patterns as you go, new meaning and at the same time your mind ir surprisingly empty, detached from everything around you. The power of beauty, the full aestetic effect, impression.

-------"-------

2013 02 04 23.12

Naktinis traukinys Madridas - Barselona

Taip, galbūt, namai yra visur, kur esi tu, bet kartais baigiasi kantrybė, jėgos ir noras kurti bei palaikyti aplink save tolerancijos, ramybės ir savitumo burbulą. Ir tuomet tesinori įsikniaubti į mylimo žmogaus krūtinę ir pamiršti viską aplink. Ir tuomet tyli ašara nurieda skruostu ir nieko negali sau padaryti - tą akimirką tiesiog nesi stipri.
Tamsiausia valanda prieš aušrą yra iš tiesų yra labai tamsi. Tokia tamsi, kad norisi iki paskutiniosios suskaičiuoti likusias valandas, minutes, sekundes. Kad viskas stotų į vietas, kaip Dinai skaičiuojant šermukšnius Reinsnese. Bet pradėjus tai daryti, supranti, jog, kad ir kiek mažai būtų likę, tai vistiek tam tikra prasme bus tuščios, besielės, ilgos valandos, kurias tik norisi greičiau prastumti.
Miego trūkumas aptraukia viską apatijos migla, iš kurios nyra svetimos vizijos, pagautos paveiksluose. Bet tavyje tai palieka labai mažai. Tad vaikštai ir žiūri, labiausiai tik dėl to, jog žinai, kad greitai tai nebebus taip lengvai prieinama. O tave lydi fizinis skausmas, nejaukumo ir nepatogumo pojūtis. Ir šįsyk ne tas, kuris kelionės metu išlaisvina, bet tasai, kuris stumia net smalsumą nuo savęs, užkasdamas viską po nuobodybės smėliu.

And after all of this I am amazed
That I am cursed far more than I am praised

Francisco de Goya - Perro semihundido