2008 06 21 17.43
gyvųjų pragaras nėra kažkas, kas bus, jei jis yra, tai jis jau čia, tas pragaras, kur mes gyvename kiekvieną dieną, kurį mes sukuriame būdami kartu. Yra du būdai išvengti jo kančių. Pirmasis daugelio lengvai pasiekiamas: sutikt su pragaru ir tapti jo dalimi, kad jo nebematytum. Antrasis - rizikingas ir reikalauja nuolatinio dėmesio bei mokymosi: ieškoti ir išmokti atpažinti tuos ir tai, kas to pragaro viduryje yra ne pragaras, tada padėti jiems tverti ir išlaisvinti jiems erdvę.
Italo Calvino. Nematomi miestai
Kažkas įmetė nedidelį plokščią akmenėlį į švintantį ankstyvo ryto dangų ir debesys susidrumstė, nuvilnijo tamsesnio mėlynumo raibuliais. Žiūrėjau į jį akimis, išplėstomis kaip kelių mėnesių kūdikio (mažų vaikų akys neauga) visiškai nesuvokdama, kad šis dangus, kuris paklūsta mūsų dainoms ir Ugniai, dar ir pasakoja man istorijas iš ateities.
Mano ateities.
O tuomet išaušo Rasų rytas, palydėtas trankių žingsnių plonomis lentinėmis grindimis, ir lietaus.
Lietus sugebėjo sutilpti net trumpiausioje metų naktyje. Ir vėliau permerkti dieną.
Manyje tas lietus įgavo aštriai rožinę spalvą ir suskubo tekėti tarp skaldytų apskritų juodo titnago riedulių.
Užgesino Ugnį, kuriai paklūsta dangus.
Šiais metais nėjau žiūrėti Rasų ryto miglų. Pasirinkau to nepasirinkti, nes...
Ne. Pavargau teisintis, aiškintis, nagrinėti, klausinėti ir gilintis.
Nesutinku, bet ir neieškau.
For now, let the Rivers of Pain float, let the Seas of Hate wave.
Vieną dieną, galbūt jau rytoj, o gal ir ne šiais metais, išeisiu į epinę kelionę ieškoti atoslūgio ir iškovoti jam teisę būti.
Kol kas kalbu Kitų žodžiais:
"Jei ieškai čia gyvenimo prasmės, tai tikrai jos nerasi."
