2011 01 10 11.54
Kai pieniškoje kavoje ištirpsta raukšlėtas rūpestis ir garsų chaose užgimsta tyla, kuri yra viduje, staiga supranti, ko tau iš tiesų reikia. Žmogaus, kuris įkvėptų iššūkiams. Ne tokiems, kuriuose privalai aukotis, bet tiems, kurie tave apdovanoja. Ir skaudu žinoti, kad tokių žmonių sutikai, bet jie nebuvo tau lemti. Tiesa pasakius, negali liautis apie tai galvoti.
Žinoma, yra ir šiltoji, geroji to pusė. Negali nustoti žavėtis. Taip nuoširdžiai ir įkvepiančiai.
Ir dėkoji dievams, kad žmogaus beveik nebėra tavo gyvenime. Nes kitaip... nesugebėtum iki galo paskandinti to žvilgsnio akių gilumoje. Nors ir žinai, kad taip nelemta, neįmanoma, netikėtina.
Jei visa, ką žmonės pasako, būtų tiesa, tikrai pasidarytų baugu. Nes kartais yra gerą jausti nors kruopelytę balto melo. Tos tiesos, kuri slepiama, kuri sustingsta ore visiems pašnekovams virš galvų ir ten pasilieka, skleisdama erdvėje savo baltus, perregimus ornamentus, nujaučiama, esanti, bet nutylima. Net jei ir įtari, kad tai, kas ištarta yra nors truputį perdėta, vistiek malonu, nes bent tam tikra dalimi tai neateina iš niekur.
Galvoje pasikartojančiai skamba spėlionės apie minčių galią. Ar ji iš tiesų tokia didelė? Ar tikrai gali minčių pagalba prisišaukti realius įvykius tokius, kokių tau reikia?Ar visgi egzistuoja ir tam nepavaldūs dalykai? Tie, kuriuos randi tik tuomet, kai nustoji ieškoti.
Kartais labai norėčiau nors akimirką būti iš tiesų tokia, kokia mane mato kiti. Tik nežinau ar įstengčiau tuo patikėti.
picture by Jo Bradford, Green Island Studios
[Unwind]
Author: Nida /
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
