landscape code: sunny sunday afternoon
playing: brian jonestone massacre - spanish bee
- I'll come to your shower, I'll crawl into your bed, I'll kiss behind your ears, I'll mess up your hair - said the wind spinning between the high towers and shapes of the city. The snow glitered together with it's words and whispered tales while slowly melting.
Žodžiai, atklydę iš praeities, iš nežinios, iš niekur, kurie atskleidžia jau įvykusią realybę. Žodžiai, užkoduojantys tiesą.
Ir vistiek, negaliu nerašyti, negaliu sustoti ir pasakyti "ne". Po mėnesių sausros, po laimės krioklių, saulės vonių ir šilto lietaus jie vistiek sugrįžta, išsėlina iš užmiršto vienišo kampo, gimsta iš padrikų akimirkų, patyrimų, rikiuojasi bemiegėse naktyse ir sapnuose.
Nuo šito negaliu nusigręžti.
O ranka pakimba ore, sulaikyta nematomo, neegzistuojančio, neesančio. Nebekaupiu praeities artefaktų. Ne todėl, kad skaudėtų, keltų nepasitenkinimą ar baimę. Tiesiog didžiausias artefaktas - patirtis - jau gyvena galvoje ir širdyje ir ten skleidžia savo gležnus žiedus, stiebiasi į viršų, apraizgo mintis, ląsteles ir suteikia formą kūnams.
Bet vistiek tam tikros vietos, akimirkos, žodžiai, situacijos, kvapai turi savitą prieskonį, kuris išoriškai galbūt ir negali būti pajustas, tačiau... užsimerkus viskas bent sekundei iškyla kaip tikra, kaip druskingas jūros kvapo prisigėręs vėjas netoli žaizdotos odos.
Prisilietimams, šnabždesiams, naktims svetimame trūksta to truputėlio, kaip krislelio stebuklingo smėlio akyse prieš užmiegant. Viduje pamažu kristalizuojasi abejingumas.
Tokiais ankstyvais rytais labiausiai nekenčiu dviejų dalykų: veidrodžių ir viso gyvenimo.
I'll come to your shower, I'll crawl into your bed, I'll kiss behind your ears, I'll mess up your hair. Again and again, like mantra. I can't, I simply can't believe that.
