2008 08 06 12.34
Tai parklupdo kaip švelniai naikinanti sprogimo banga. Į tave lekia nuolaužos, skeveldros, stiklo šukės. Jos sminga, centimetras po centimetro į tavo kūną, bet nieko nejauti, tik nenugalimą silpnumą kojose. Ir nesutramdomą šypseną.
Pasidalini į du, ne tris, keturis asmenis viename ir klaidžioji sąmonėmis nuo vieno prie kito.
Vienas.
Atsainiai šypsosi, stebėdamas viską iš šalies ir iš lėto skaičiuoja. Vienas... Du... Trys... Mėnesis... Penki... Metai...
Du.
Beprotiškai kvatoja juoku, kuris užtvindo ir numaldo viską, palikdamas tik aidintį garsą ir surrealumo pojūtį.
Trys.
Sėdi kampe, negalėdamas patikėti, negalėdamas priimti, sutikti, pagaliau suprasti, kad tai gali būti tiesa, kad yra vertų, kad egzistuoja. Baimės kvapas ore.
Keturi.
Su susižavėjimu ir pasitenkinimu stebi figūrų šokį erdvėje, tingiai dalindamas impulsus, kreipiančius viską chaotiškai jausminga linkme.
Oras.
Ugnis.
Žemė.
Vanduo.
Ar kas gali pamatyti vėją?
[My freedom is your freedom]
Author: Nida /
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)