Visa esybe
juntu kaip artėja lapkritis,
tas kritinis momentas metuose, kai viskas, atrodytų, miršta ir pasiruošia
atgimimui. Dia de los Muertos, trykštanti spalvingomis gėlėmis, dekoracijomis
ir muzika čia būtų tokia tinkama, galbūt iš pradžių šiek tiek šokiruojanti,
kurtinanti neatitikimo disonansais ir kelianti klausimus, bet vėliau
priartinanti prie pagrindinės idėjos. Prie atsisveikinimo ir atgimimo kita
forma – atmintyje, šventime. Žvakių šviesoje kapinėse. Minėjime. Prisiminimuose
ir pokalbiuose.
Šį kartą jaučiu,
kad tai gali būti ir mano nauja pradžia. Pakilimas ir pelenų, kuriam reikėjo
tiek nedaug. Na, tik nubraukti penkerius metus savo gyvenimo. Praregėti. Pirmą
kartą per tiek metų iš tiesų laukiu lapkričio, nes galbūt, o galbūt, nereikės
kęsti tamsos ir žvarbos, o vietoje to turėsiu saulę, šilumą ir juoką. Juoką,
kuris ir dabar vis dažniau suskamba neprašytas, netikėtas ir toks nuoširdus. Iš
atsitiktinio komentaro, praeivio gatvėje ar tiesiog gamtos pokšto. Matau ir
pastebiu grožį aplink save ir net kankinanti rutina nesugeba to visiškai
užgniaužti ir paskandinti. Matau grožį net savyje ir juokiuosi praeičiai
tiesiai į akis, kiekviena savo diena mesdama jai iššūkį.
Tiesa, abejonė
visgi gyvena mano širdyje, bet kuomet jos nebuvo? Juk tai taip surrealu.
Patikėsiu, kai paliesiu tai savais delnais vėl, kai prisiglausiu ir...
nebenorėsiu paleisti. O kas tada? Klausimas degina sąmonę ir verčia kojas pintis,
o žvilgsnį niauktis, bet... „Love me
tonight and let the devil take tomorrow...“.
Tikiu, kad net
tiesos šešėliai čia gali tapti superherojaus skraiste ir dovanoti tai, ko mano
sielai taip visada trūksta. Dėlioju galvoje mintis ir veiksmus ir švelniai
sūpuoju savo glėbyje dainuodama. Negaliu tikėtis, kad padės, bet galiu
pamėginti. Noriu dovanoti laimę ir prisiminimus, kurie galbūt išgelbės kartą, o
gal du. Tik tiek.
Prisijaukintas
miestas man šypsosi, kunigaikščių skulptūros vaikosi oro balionus, o šie,
bebėgdami, pasimauna ant bažnyčių ir dangoraižių bokštų smailių. Šypsausi
stebėdama tai, šypsausi matydama rudens spalvas, šypsausi net stebėdama
mažyčius kasdienybės absurdus, kurių sklidinu oru pulsuoja šitas miestas. Čia, Tolimoje Šalyje, atradau namus, kaip
visada, kaip ir visur, kur bebūčiau aš sugebu surasti namus. Nes nebijau savęs
ir būti su savimi. O šiuo metu netgi tai labai mėgstu. Nes vienatvė nėra tik
liūdesio kaukė. Tai gyvenimo būdas. Tai teka mano kraujyje ir, kad ir kokia
atvira būčiau, turiu pripažinti, kad ja neišeis pasidalinti su niekuo. Nes
tuomet tai nebebus vienatvė.
Meksikietiškasis
gvazdikas pražysta savo akinančia oranžine spalva, prasiskleidžia projekcijose
ant medžių lajos ir švelniai glosto man nugarą, kuždėdamas švelnius žodžius,
kurie verčia patikėti, kad karma nėra tokia jau ir skaudi ar neteisinga.
Palaidoju praeitį ir atgimstu kartu su tuo spinduliuojančiu žvilgsniu iš
prisiminimų, su gyvenimo geismu ir su spalvingomis šokančiomis dvasiomis aplink
mane.
