2015 01 03 23.19
Amanda Palmer - "Do You Swear to Tell the Truth the Whole Truth and Nothing but the Truth so Help Your Black Ass"
I do remember the first time I saw You and my thoughts at that very moment. Clearly as day I remember thinking: "I should avoid him at all cost". And then I stopped myself: "Why?". Curiosity that killed the cat was already in that moment. But I had to slap an apologetic label on that thought and move along. So I did. "He reminds me too much of a particular someone". Boy, have I been wrong! Particular someone is long since gone into the forgotten and now I know that one is nothing like the other. And that first impressions are normally just a hint of the truth.
So, there we were, two strangers stuck in a city far from home, in a bar in a hostel, sitting next to each other. Coincidences, coincidences everywhere. To this day it all appears to me a bit too much a work of fiction. I mean, what are the odds? We could probably squeeze out a pretty decent Hollywood script out of this story!
So, two people, one suddenly way better at listening than she is and one better at telling personal stories than he normally is. Just better together.
Click.
Something just clicked. I really thought that I grew out of things like these or that I no longer believed in them and yet there I was on a dusty sidewalk in Prague having cigarettes and conversation and generally the time of my life. With a complete stranger.
And I remember the pale morning light in the garden the next day and how You held my hand never wanting to let go and how You looked at me, something glistening in Your eyes that made me feel like a queen and the boring cliche compliment that suddenly felt so special: "Oh my god, Your eyes are so blue!"
Above all I remember the feeling. That I was brought back to life. On my wedding night that never happened. The irony and the ecstasy... I suddenly breathed fully, lived fully. I was whole again. And no, sex had nothing to do with it, Not at all!
That feeling did not go anywhere. Feelings in general did not go anywhere. They just grew and thrived and were urged along by little confessions, hidden in bits and pieces, short sentences and not so short smiles.
Wait, I am now going to?...
[Bet Your Black Ass That I'm Going To]
Author: Nida /
* sings along with Amanda *
"I've already spent too much time
Doing things I didn't want to.
So if I want to tell You I love You tonight,
Bet Your black ass that I'm going to"
There we go. All better now. I let that demon out of myself. After all, if I could accept that not-so-cheap ticket, I can do this as well. And forget my no hugging, no kissing (in public) Northern European all very independent woman self, who said she'll never use the L word, because words are just labels.
Well, bullocks.
We are all going to die.
Might as well do what I want.
You're not my dad, You're not to tell me.
I've already made too much fuss about it as it is.
Now there's only the why left (who asks why You love someone? I know You will though).
Because.
Because I did not like You the first time I saw You.
Because I still can't believe how unreal all this is.
Because You make me laugh. Hard.
Because You make me do some other things. Very hard.
Because I can't explain it all, but I look at You sleeping and I'm full of very warm and fuzzy feeling and want to stay in that moment forever and walk on tip toes to not wake You and guard Your sleep like Smaug guards the piles of gold.
Because You make me very happy even while fifteen thousand kilometers away.
Because it actually gets better everyday and it's a process.
And finally because You make me write things like these.
DEAL WITH IT
[MariGold]
Author: Nida /
Visa esybe
juntu kaip artėja lapkritis,
tas kritinis momentas metuose, kai viskas, atrodytų, miršta ir pasiruošia
atgimimui. Dia de los Muertos, trykštanti spalvingomis gėlėmis, dekoracijomis
ir muzika čia būtų tokia tinkama, galbūt iš pradžių šiek tiek šokiruojanti,
kurtinanti neatitikimo disonansais ir kelianti klausimus, bet vėliau
priartinanti prie pagrindinės idėjos. Prie atsisveikinimo ir atgimimo kita
forma – atmintyje, šventime. Žvakių šviesoje kapinėse. Minėjime. Prisiminimuose
ir pokalbiuose.
Šį kartą jaučiu,
kad tai gali būti ir mano nauja pradžia. Pakilimas ir pelenų, kuriam reikėjo
tiek nedaug. Na, tik nubraukti penkerius metus savo gyvenimo. Praregėti. Pirmą
kartą per tiek metų iš tiesų laukiu lapkričio, nes galbūt, o galbūt, nereikės
kęsti tamsos ir žvarbos, o vietoje to turėsiu saulę, šilumą ir juoką. Juoką,
kuris ir dabar vis dažniau suskamba neprašytas, netikėtas ir toks nuoširdus. Iš
atsitiktinio komentaro, praeivio gatvėje ar tiesiog gamtos pokšto. Matau ir
pastebiu grožį aplink save ir net kankinanti rutina nesugeba to visiškai
užgniaužti ir paskandinti. Matau grožį net savyje ir juokiuosi praeičiai
tiesiai į akis, kiekviena savo diena mesdama jai iššūkį.
Tiesa, abejonė
visgi gyvena mano širdyje, bet kuomet jos nebuvo? Juk tai taip surrealu.
Patikėsiu, kai paliesiu tai savais delnais vėl, kai prisiglausiu ir...
nebenorėsiu paleisti. O kas tada? Klausimas degina sąmonę ir verčia kojas pintis,
o žvilgsnį niauktis, bet... „Love me
tonight and let the devil take tomorrow...“.
Tikiu, kad net
tiesos šešėliai čia gali tapti superherojaus skraiste ir dovanoti tai, ko mano
sielai taip visada trūksta. Dėlioju galvoje mintis ir veiksmus ir švelniai
sūpuoju savo glėbyje dainuodama. Negaliu tikėtis, kad padės, bet galiu
pamėginti. Noriu dovanoti laimę ir prisiminimus, kurie galbūt išgelbės kartą, o
gal du. Tik tiek.
Prisijaukintas
miestas man šypsosi, kunigaikščių skulptūros vaikosi oro balionus, o šie,
bebėgdami, pasimauna ant bažnyčių ir dangoraižių bokštų smailių. Šypsausi
stebėdama tai, šypsausi matydama rudens spalvas, šypsausi net stebėdama
mažyčius kasdienybės absurdus, kurių sklidinu oru pulsuoja šitas miestas. Čia, Tolimoje Šalyje, atradau namus, kaip
visada, kaip ir visur, kur bebūčiau aš sugebu surasti namus. Nes nebijau savęs
ir būti su savimi. O šiuo metu netgi tai labai mėgstu. Nes vienatvė nėra tik
liūdesio kaukė. Tai gyvenimo būdas. Tai teka mano kraujyje ir, kad ir kokia
atvira būčiau, turiu pripažinti, kad ja neišeis pasidalinti su niekuo. Nes
tuomet tai nebebus vienatvė.
Meksikietiškasis
gvazdikas pražysta savo akinančia oranžine spalva, prasiskleidžia projekcijose
ant medžių lajos ir švelniai glosto man nugarą, kuždėdamas švelnius žodžius,
kurie verčia patikėti, kad karma nėra tokia jau ir skaudi ar neteisinga.
Palaidoju praeitį ir atgimstu kartu su tuo spinduliuojančiu žvilgsniu iš
prisiminimų, su gyvenimo geismu ir su spalvingomis šokančiomis dvasiomis aplink
mane.
[Broken]
Author: Nida /Oginskių giminės moterų koplyčia
-kūno perlus - atidavėm vyrams - kurių buvo gausybė - sielos perlus - paimk - mūsų Viešpatie -
/Sigitas Geda/
2014 08 29 19.10
Sudužusi mergaitė varto rankose žibantį stikliuką, gaudydama atsitiktinius saulės spindulius ir slapta šypsosi lūpų kampučiais. Jei nusijuoktų - jos juokas skambėtų toli toli, už devynių jūrų, už devynių kalnų.
Įskilusi mergaitė vaikšto lynu virš miesto, lėtai dėliodama pėdas, išsilaikydama ore savo liaunų rankų pagalba. Jei nukristų - subyrėtų į šipulius, bet tai jai nė motais, galvoje tik rytmečio saulė ir miesto panorama, besidriekianti po kojomis.
Suklijuota mergaitė sukasi viduryje gatvės aplink skraidindama savo plačius, bet plonus it šilkas sijonus ir keldama sumaištį. Jei sustotų - tikriausiai nugriūtų ir prapliuptų juoktis, prajuokindama ir aplinkinius.
O ką veikia ši mergaitė? Ši mergaitė tik stebi ir ilgisi. Nebūto, buvusio, esamo, būsimo. Ir greitu metu galbūt išdrįs vėl būti visa, nesudužusi, neįskilusi, nesuklijuota.
[Prophesy]
Author: Nida /I am ashes where once I was fire.
- Lord Byron
Not necessity, not desire, no, the love of power is the demon of men.
- Friedrich Nietzche
Seduction is merely encouraging the man to do something he already wants to do.
- Lisa Kleypas
2014 07 08 9.19 pm
Ophelia steps into the water and feels a shiver coursing through her body. Somewhere there, beneath the surface of the water, another girl opens her eyes and starts a memory - a dream - a journey. She sees his arms, follows every sculpted line and wishes - if for a moment - to become a chill that would make the hair on his body quiver. She sees him and it seems that this feeling has been there forever. And it's not overwhelming, not destroying - it is just soft and daring. Makes her want to lightly touch his cheek and smile.
She feels the tingle too. The tingle which Ophelia would have never understood. As if it never existed in her days. Or maybe it did and she chose the river because of it.
So many questions and no answers. Ophelia gives herself to the river and floats away. But he is still left there. Like a horizon in the storm, which might be unreachable, might be even an illusion, but from a distance, she has to admit, still very mesmerizing.
[The new Ulysses]
Author: Nida /
2013 10 17 01.14
...ir staiga vieną rytą pabudau ir susidūriau su būtybe, stebinčia mane. Šį kartą jo sparnai nebežvilgėjo žalvariu. Jie buvo variniai. Taurios, gilios metalo spalvos. Tokie didingi, bet kartu ir tokie trapūs. Nes juk varis - minkštas metalas. Taip ir nesupratau iš kur ši būtybė atsirado. Greičiausiai ją pagimdė atsitiktiniai žodžiai, nuotrupos, detalės. O gal ji atėjo iš nakties, tą valandą, kai tamsiausia - prieš aušrą.
Aš žiūrėjau į jį, o jis į mane ir tos akys buvo tokios švelnios, spindinčios, beveik vaikiškos. Tokios geros. Švelniai paglosčiau jo sparnus ir pajutau virpuliuką perbėgantį jo kūnų, švelnų virpesį. Jis dar kartą į mane pažvelgė tomis giliomis dangaus mėlynumo akimis ir aš supratau. Esu pavergta, apsėsta. Nebegaliu išbraukti šio momento iš savo minčių.
To ryto pranašystė išsipildė. Esu apsėsta, nebegaliu išmesti būtybės vario sparnais iš savo galvos. Visa esybe, visu kūnu šaukiuosi jo vardu ir visais man žinomais žodžiais, bet nieko. Ir žinau, jog kuo labiau šaukiu, tuo viskas greičiau traukiasi ir nyksta, nes visa, kas svarbu yra nepavaldu norui. Belieka tik slapta melstis praktinei žodžių magijai.
Čia noriu verkti ir liūdėti, čia šypsausi ir švyčiu. Nebesupaisau. Tik žinau, jog atradau savyje tokią kertelę, kurioje - lyg močiutės palėpėje - kartu sugyvena viskas. Tik tas Tristano ir Izoldos kardas, įsisiūbavęs ir kąrantis nuo lūbų, skaudžiai kerta ir neprileidžia nė krisleliu arčiau. Keista, kartais manau įsivaiduojanti, jog kardą už rankenos siūbuoju aš pati.
Ilgesio valandos kupinos mėlynai žaizaruojančio liūdesio - kaip jo akys - ir dažnai nė nebežinau, kur dėtis iš jo gilumo. Niekada toks jaunas ir gležnas žiedas mano gyvenime dar nebuvo toks ryškus. Besisukdama kaip vilkelis kartoju tuos pačius vaizdus galvoje, lyg lėto kino kadrus ir nebeturiu už ko daugiau griebtis. Kraujas ir fantazija reikalauja dozės, bėgu, kliuvu ir krentu ir tame kritime vis meldžiu - sapno, o gal realybės, kai vėl pabusiu žvelgdama į būtybės vario sparnais gilias akis.
Ir kaip mantrą kartoju - kaip Odisėjas šnabždu - ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė, ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė,
Ryto
Ypatingumą
Tepadovanoja
Itakė!
Praktinei žodžių magijai pasimelskit ir jūs. Man jau seniai to nereikėjo, pamiršau.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
