landscape code: stormy sea
playing: cranes - worlds
- Captain, are you sure you want to set sail in this hell of a weather?
- People forgive, the mother sea - never.
- You know, she waits right there on the breakwater.
- And she knows better then I do...
Visuomet galvojau, kad tikrai to noriu. Dabar, pirmą kartą, iš tiesų suabejojau ar taip yra. Suabejojau ne dėl savo norų, bet dėl to, kad norui išsipildžius tiesiog nieko nebeliks. Suabejojau apskritai viskuo.
Bet žinau kas liko. Liko sniego pusnys į kurias įkrenti, būdamas dar vaikas ir šaltutėliai varvekliai, kuriuos laižai, puikiai žinodamas - mama stebi pro langą. Liko slapta šypsena veide, kuri nusprūsta nuo lūpų visiems jau atsistojus ir palikus stalą, kai prieš tave didžiausia krūvelė monetų ir žinojimas, kad sėkmė čia niekuo dėta, net jei tie žmonės ir yra tavo geriausi draugai.
Suabejojau apskritai viskuo ir todėl man užgniaužė kvapą stebint kaip naiviai žodžius, sakinius ir situacijas dėlioja žmogus, kuris anksčiau mane visuomet sugrąžindavo atgal į žemę, kuris niekad taip ir nesuprato, ko aš ten nosimi maišau po dangų.
Akimirką, išsigandau pati savęs.
Bet tik akimirką. Tokią pačią akimirką, kaip ir visos kitos, kuri taip pat pralėks beveik nė nepastebėta ir nespėjus nė mirktelėti ją pakeis kita.
Imu galvoti, kad greitai turėsiu pakankamai žiaurumo pasielgti taip, kaip dabar trokštu labiau už viską.
Arba, kaip kad visados ir įvyksta, tas poelgis ateis savaime, aplenkdamas mano valią ir pasirinkimą.
Nes abejonė, daug geriau už visą kitą, žino faktą, kad nesi laisvas ir niekuomet nebūsi.
And I kept there waiting and counting from one to five over and over again. But he never turned back. What was I thinking? The sea never forgives. And I am proud of that. Always were.
