[Come in, come back]

Author: Nida /

2009 08 08 1.57

landscape code: blessed emptiness
playing: the Tiger lilies - Weeping Chandelier


...I was dead then alive, she was like wine...


Dead or alive - that was not very clear - she stood there again seeing, breathing, feeling, being. As if the time skimmed around some dreadful corners and there was no limit, no stopping by, no change of the route just plain backwards.
Yet there was the not. Not HER seeing, breathing, feeling, being. Decades of years vanishing in a pulsing mirage and a new one right in front of her.


Visuomet ateina tas laikas, momentas, kai matai ir nieko nebejauti. Ten tuščia. Ir lyg norėtum kažko pasigesti, dairytis aplinkui ir ieškoti tos pamestos dalelės savęs, bet ten tiesiog tuščia, taigi...
Tik visuomet yra ir tai, kas netuščia. Tarsi iš lėto, lenkdamas pirštus skaičiuotum nuo vieno iki dešimties - vis pradėdamas iš pradžių, pasiekęs dešimt.
Jei taip ženklinama tai, kas tikra, tuomet būsiu Abraomas, kuris nepaaukoja savo sūnaus.
Nors greičiausiai tai tik pleišto paliktos žymės laivo korpuse, jam jau stovint laivų statykloje po visų audrų.
Ir aš vėl nesipainiosiu į tą patį tinklą. Čia bus arba "taip" arba "ne", ir pasirinkimas ne mano.
Kiek daug mums artimi žmonės iš tiesų nutyli ir niekuomet nepasako. Kitą vertus, kaip gerai, kad to, ką nuslepiame mes patys, jie taip pat nežino.


There were no screams. There was no time. The mountain called Monkey had spoken. There was only fire. And then... nothing.

Existencial vacuum becomes the highest expressed form of creativity. After all it's not that easy to create the Great Nothing.




picture by maicen


0 komentarai (-ų)

Užsisakykite: Pranešimai (Atom)