[Value]

Author: Nida /

2008.12.28 15:00:52

landscape code: city night
playing: dredg - same ol' road


The heart of a late passerby stopped when he saw the night creature prowling towards him in a dark alley of XVIII century London.
Three hundred years later a girl tied her hair into a small bundle just behind her back, smoothened the skirts of her tailcoat, straightened her riding boots and smiled to her absent reflection in the mirror.
The fabric still wore the scent of the lonely London lane.


Laikas subyra kaip seno pianino nusidėvėję klavišai, pavirsta dulkėmis, pakyla į orą ir išlieka tik drovaus pianisto galvoje, kurio pirštai atsimena kiekvieną garsą, niuansą, atspalvį.

Staigus, trumpas žvilgsnis ištiesia staigmeną - šypsena sušmėžuoja nejučiomis pastebėjus tą akimirkos pasimetimą ir trumputį sąmyšį.

Skaičiuoju raudonus kvadratėlius ant jo bato šono. Tą momentą visa tai priklauso man.

Ir, apskritai, viskas vis labiau ėmė priklausyti man.

Keistas laisvės pojūtis, lyg polėkis, užpildo ertmes ir paaiškina, anksčiau buvusį tokį svetimą, trumpą žodį. Vertė.

Dideli pavidalai gyvena sapnuose, saugumas skleidžiasi visuose pakampiuose, ir netikėtas švelnumas lėtai slenka nugaros išlinkiais žemyn, užpildydamas nakties valandas.

Viena dieną pabusiu šalia savo sapno.

And it's not the blood, not the rage or hunger that kept her going. Just the question. Just the will to know. And reflect the century. Every century she lived in.




[Prophesy]

Author: Nida /

2008.12.27 02:15

landscape code: snow
playing: 3epkano - Caligari! Caligari!



And then he shaved his head.
So he could proudly enter the room and say to everyone:
- I've done it just for her

Kartu su cigaretės dūmais kylu į viršų, raitausi lengvomis karšto oro gijomis ir tampu sulėtėjusio pasaulio svaiginančiu sukimusi, kurio nesulaiko net aprūdijusio metalo koriai. Kas sakė, kad žiemos dabar be sniego? Kai dangus tokio baltumo, kokį matau šiandien - sniego apstu. Tik ne ant žemės.

Pranašystės buvo ištartos ir užrašytos prieš daugelį dienų. Dabar jos pildosi.

Vadinasi, metas pradėti rašyti naujas.

Galvoje, kuri prisimena ne tik vaizdus, rikiuojasi detalės.
Šiluma
Ryto šviesos lopinėliai ant baltos siuvinėtos antklodės paviršiaus.
Pristabdytos mintys, akimirkai užfiksuoti.

Manyje viena tampa tūkstančiu ir viena.

Aš išsibursiu sau kelią ir kelkraščio medžius, turkį ir smaragdą, girgždančias supynes ir nenutylantį lietų, greitaeigį metro ir išpieštą staliuką.

Dar kartą. Mane stebina šios versmės šaltinis. Jis turėtų būti begalinis. Nes niekaip nesuprantu, kaip kitaip sugebėčiau šitiek iš jos semti.

O galvoju, kad nieko nėra begalinio.

But all I could say was:
-I liked your hair.





[Pray]

Author: Nida /

2008 12 03 23.34

- You are the sweet and sour truth of life...
Said the priest kissing her inner thigh.
And then he ran. Far into the woods. And prayed. And prayed. And prayed.
But it was all empty words.


Ten, kur anksčiau karaliavo žodžiai, dabar viskas išklota vaizdais.
Jie fiksuojami kaip pavieniai kadrai realybėje, kuria jau seniai nebetikiu, ir atplaukia iš fiktyvaus vandenyno, kuriuo patikėti iki galo vis nesiryžtu.
Jaučiu, kaip palengva slystu žemyn sėdynėje, galva linksta ir ieško atramos. Kaip potvynis ateina sunkumas, lipdantis akių vokus, barstantis nuovargį ant odos ir sunkinantis visą kūno tūrį.
Tada laikas sulėtėja ir kas atrodė akimirka, čia trunka pasyvią ir lėtą amžinybę.
Tu supranti vieną, o tavo kūnas kitą. Ir nieko daugiau netrokšti, kaip nepaleisti šitos būsenos.
Kažkur matytas rankinės raštas ima šokti ir raibuliuoti spalvomis, žmonės geltonomis akimis tau šypsosi ir pasakoja apie savo pasaulį, juodos katės, nagais įsirėžusios į vamzdį, slysta juo žemyn ir murkia.
Tamsūs siluetai šoka stepą aidinčiame koridoriuje.
Žmonės sako tai, ką nori girdėti.

Feelings are born from silence.
And if something's not there, where it's suppose to be, don't pretend it was suppose to be that way.
We are born that way.

Now run into the woods. And pray.