[Tai, kas tikra, matyti tada, kai užsimerki]

Author: Nida /





2008 01 08

The thick darkness in the room is pure and embrasing.
Jauti kaip kūnas atsipalaiduoja, kiekvienas raumenėlis atsileidžia ir nurimsta. Tada apsunksti. Tarsi lengvai grimztum į vis dar augančios medvilnės krūmų lauką. Aplink vien žaluma ir balti, pūkuoti medvilnės kamuolėliai. Jie pradeda atsiskirti nuo stiebelių ir iš lėto kilti aukštyn. Arba plaukioja visur aplink, banguodami savo miniatiūrinėmis gijelėmis, kaip virpantis oras.
Netikėtai melsva erdvė, kupina plaukiojančių baltų kamuolėlių.
Jau galima atsimerkti. Akys nieko nemato, bet vietoj jų apie tai, ką turėtum matyti, pasakoja tavo klausa. Muzika, kuri pasakoja istorijas.
Aklinai juodoje kambario erdvėje ima vertis švytintys langeliai. Vienas... antras... visur aplink aklina tamsa, bet kvadratiniai langeliai spinduliuoja šiltai geltoną šviesą.
Juose atsiveria horizontas. Ten, kur susilieja jūra ir juoda apmirusi žemė. Ugnikalnių ir ledo sala.
Sausos žolės šnarėjimas yra visaapimantis. Vieną vienintelę dienos valandą, būtent dabar, kai papučia drungnas vėjas, žolės stiebeliai ima ypatingai virpėti. Taip, kaip jie nevirpa niekur kitur pasaulyje.
Visa aplinkui iš pradžių ypatingai sutirštėja, o tada ima pamažu skysti.
Ateina laikas užsimerkti ir pasiduoti tam, kas jokiais pasaulio žodžiais neaprašoma.
Svajoju, kad vieną dieną ateis akimirką, kai fantazija nebesuvoks pati savęs. Kai, išsilaisvinusi nuo paskutinio troškimo nieko nebetrokšti, ji pasieks visišką Nirvaną.
I guess some people are simply born as daydreamers.



"Tai, kas tikra, matyti tada, kai užsimerki."
TIESA.




[11" 21' N 142"12' E]

Author: Nida /

2008 01 06 21.36

Gulėti ant puraus balto sniego buvo nuostabu. Iki saulėlydžio dar buvo likusios kelios akimirkos. Iki spindinčio saulėtos žiemos dienos saulėlydžio.
Sniegas po jos kūnu tirpo, išlaisvindamas savyje gyvenantį šaltį ir perleisdamas jį po drabužiais gerai paslėptai odai. Ši iš pradžių tik pašiurpo. Bet, mergina žinojo, gana greitai šiurpas virš aštriais šalčio dygliukais ir tuomet reikės keltis.
Iki to dar yra laiko.
Kol kas, ji nenorėjo būti niekur kitur.
Tik štai taip gulėti ant sniego ir spoksoti į iš dangaus pamažėle besileidžiančias snaiges. Saulė slėpėsi užleisdama dangaus areną joms ir snaigės leidosi pamažu, pasisūpuodamos ir... tarsi abejodamos.
"Kažin, ar verta? Kažin, kokia ta žemė? Ar verta dėl jos pražūti? Ar tikrai bus galima... atgimti?"
Mergina stebėjo snaigių abejones ir tyliai, tarsi tik pati sau šnabždėjo: "Vienuolika tūkstančių trisdešimt trys arba trisdešimt šeši tūkstančiai du šimtai viena. Vienuolika laipsnių ir dvidešimt viena minutė šiaurės platumos ir šimtas keturiasdešimt du laipsniai dvylika minučių rytų ilgumos..."
Vakar sutiko tikriausiai keisčiausią žmogų savo gyvenime. Vandenynų tyrinėtoją.
Jis žinojo viską apie visus pasaulio vandenynus ir jūras. Vandeniu ir po juo buvo nukeliavęs tūkstančius kilometrų. Iš pusės žvilgsnio atskirdavo kiekvieną gyvą padarą, gyvenantį vandenyje.
Jis turėjo svajonę. Svajonę, kuri buvo tapusi ko gero vieninteliu gyvenimo tikslu.
Troško kada nors nusileisti į giliausią vietą pasaulyje. Norėjo pats pamatyti, kaip atrodo pasaulis po daugiau nei vienuolika kilometrų vandens. Koks jis , niekada nematęs saulės šviesos ir pasmerktas neišmatuojamam vandens slėgio prakeiksmui.
Vandenynų tyrinėtojas to troško taip, kad būtų pasiryžęs gyvas užsišaldyti ar kaip kitaip pramiegoti ir pratęsti savo dienų skaičių, jei tik būtų turėjęs garantiją, jog jam atsibudus jo svajonė bus įmanoma.
Jo namų sienos buvo nukabinėtos straipsniais, nuotraukomis ir žemėlapiais, o akys imdavo spindėti, kaip nuo vandens paviršiaus atsimušę saulės spinduliai, kai kam nors apie tai pasakodavo.
Mergina šypsojosi jo klausydama. Ji matė, kad Vandenynų tyrinėtojas nusileidžia vienuolika tūkstančių trisdešimt tris metrus kiekvieną kartą, kai apie tai pasakoja. Neria trisdešimt šešis tūkstančius du šimtus vieną pėdą kiekvienąkart kai kas nors apie tai paklausia ar užsimena. Nukeliauja į vienuolika laipsnių dvidešimt vieną minutę šiaurės platumos ir šimtą keturiasdešimt du laipsnius dvylika minučių rytų ilgumos kiekvienąkart kai apie tai galvoja, svajoja ar mąsto.
Iš tiesų, į Marianų įdubos gelmes jis buvo nusileidęs jau tūkstančius kartų.
Mergina jam pavydėjo.
Ir dabar, gulėdama ant sniego ir grožėdamasi snaigių šokiais, svarstė, kokioje pasaulio vietoje yra Jos Marianų įduba. Kokios jos koordinatės? Ir koks gylis?
Šaltis ėmė smaigstyti į kūną savo adatas. Ji turėjo atsistoti.
Atsistojusi užvertė galvą į tamsėjantį vakaro dangų ir ištiesė rankas į šalis. Ant jų leidosi vis dar abejojančios snaigės. Palietusios šiltą odą, jos akimirką sustingdavo ir suspindėdavo visame savo gražume, o tada ištirpdavo.
Ir staiga ji suprato. Vandenynų tyrinėtojas su savaisiais vienuolika tūkstančių trisdešimt trimis kilometrais buvo labai laimingas žmogus.
Bet jos laimės gylis kasdien galėjo būti skirtingas. Ir koordinatės galėjo keistis kone kasdien.
Svarbiausia buvo jų ieškoti. Nenustoti jų ieškoti.
Ir net jei ji taip niekuomet ir nesuras savosios giliausios pasaulio vietos, visuomet bus toji suspindėjimo akimirka prieš pat ištirpstant.
Ji dar kartą plačiai nusišypsojo ir nužingsniavo saulėlydžio link. Po kojomis jaukai gurgždėjo sniegas.

[Jūros šauksmas]

Author: Nida /

2007 12 17 10.11

Šiandien ji pasidovanojo sau tylą.
Degė, liepsnojo dvi dienas. Trečiąją pakilo potvynis. Didžiulis ir naikinantis.
Bet jis nieko negalėjo jai padaryti. Ji plūduriavo paviršiuje. Ramiai sūpavosi griaunančios stichijos apsuptyje ir plaukė pasroviui.
Kaip upė. Į jūrą.
Jos kūnas nuo dangų siekiančių liepsnų pavirto pelenais. Pelenai paskendo, ištirpo sūriame vandenyje. Jie taip pat keliavo į jūrą.
Dar keliavo jos mintys. Plevenančios virš upės tėkmės, virš menkų bangelių. Jos mainėsi ir raibuliavo drėgname ore čia sužibdamos lyg vaivorykštės uodega, čia apsiniaukdamos kaip dangus prieš nenumaldomą grėsmingą audrą.
O upė nešė savo vandenis į jūrą.
Bekraštę platybę, kurios šauksmas niekuomet nenutildavo.
Ji girdėdavo jį kasdien. Kartais tiesiog klausydavosi jo valandų valandas. Pasinerdavo ir išnykdavo.
Kartais... Bandydavo ginčytis su juo. Net peršaukti.
Nepavykdavo.
Kartais.. Ignoruodavo šauksmą. Tačiau jis niekur nedingdavo ir ji vėl atsisėsdavo lovoje išplėstomis akimis juodą nakties valandą.
Ją šaukė. Tai buvo neišvengiama.
Ir dabar, po dviejų dienų liepsnos ir griaunančio potvynio ji pagaliau keliavo į jūrą.
Tekėjo, čiurleno, kliokė, žliaugė.
Skynėsi savo kelią kartu su vandeniu. Ir likus tik akimirkai iki didžiojo įsiliejimo jos keliaujančios mintys užrašė: " Viskas. Aš sulaukiau. Aš Atsiliepiau. Šauksmas mane pasiims. "
Didysis įsiliejimas buvo kaip ramybės okeanas. Viską nuplaunantis ir lengvai sūpuojantis. Ji paniro visa ir pasiruošė ištirpti.
Bet tada suvokė, jog supranta, ką sako Šauksmas.
"Priimu tave į savo glėbį. Šis pasaulis - tavo, bet tu jam nepriklausai. Esi stipri. Turėsi grįžti."
Ir ji sugrįžo.
Pajuto, kad trenkėsi į žemę kaip sunkus akmens luitas. Pramerkus akis tykojo tik šaltis. Kūnas buvo kaip sulaužytas. Ji apglėbė rankomis savo kelius, apsimuturiavo šilta pūkine antklode ir ėmė linguoti pirmyn ir atgal pagal negirdimą ritmą.
Šiandien ji pasidovanojo sau tylą, kad galėtų vėl bent truputėlį pasiklausyti bangų mūšos. Išgirsti Šauksmą.
Bet jo nebuvo. Tik spengianti tyla. Ir iš kažkur toli ataidintys žodžiai:
"Esi stipri..."

[the Sun brings death, the sleep is Holy]

Author: Nida /

2007 12 12 10.37

Ten galėjai nuvykti tik traukiniu.
Vieną kartą per savaitę jis išvažiuodavo iš dievų ir žmonių apleistos stotelės miesto pakraštyje. Mašinistai sumišdavo paskirti būtent į šį reisą. Viena vertus, tai reiškė lengvą dieną - vos keliasdešimt kilometrų, visas likęs laikas - tavo. kitą vertus... Niekas negalėjo šito paprastai ir suprantamai paaiškinti. Tiesiog buvo baugu.
koks bebūtų oras tą dieną, artėjant link paskutinės stotelės pakildavo rūkas. Pasaulis tiesiog nuskęsdavo nesibaigiančioje migloje ir mašinistas kiekvienąkart slapta pasidžiaugdavo, kad vairuoja ne mašiną, autobusą, bet traukinį, kuris ramiai ir patikimai slenka savo bėgiais. Tiesa, mašina ar autobusu šios vietos ir nebuvo įmanoma pasiekti.
Niekas nežinojo, kaip vadinasi ta vieta. Net traukinio maršrute stotelė taip ir vadinosi - Paskutinė.
Tad žmonės tiesiog sugalvojo jai vardą. Miegančiųjų slėnis.
Slėnis, kuriame karaliavo pilka spalva ir kurį visuomet gaubdavo neperregimas rūko šydas, geresnio vardo ir negalėjo tikėtis.
Jis iš tiesų miegojo. Tarsi laikas čia būtų sustojęs. Ar bent labai labai sulėtėjęs, slenkantis tiesiog nepastebimu greičiu. Kitas pasaulis, kiti jo dėsniai ir taisyklės bei nesibaigiantis, neišnykstantis, nepermatomas rūkas.
Tačiau žmonės ten kartais vykdavo.
savaitė po savaitės kelis vis laukdavo dievų ir žmonių pamirštoje stotelėje. Įvairiausio amžiaus, išvaizdos, profesijos ir visuomeninės padėties.
Daug rečiau jie iš ten grįždavo.
Tačiau grįždavo lygiai tokie patys, kokie ir išvykdavo. Nesvarbu kiek dienų, savaičių, mėnesių ar metų būtų praėję. Miegančiųjų slėnis konservavo laiką. Konservavo žmones.
patekęs ten, žodį pokytis galėjai išbraukti iš savo žodyno ir gyvenimo. Žinoma, žmonių išvaizda šiek tiek keisdavosi, laikas palikdavo savo pirštų antspaudus jų veiduose, rankose ir kūnuose, bet visa kitą, kas būdavo tie žmonės, nepakisdavo.
Miegančiųjų slėnis buvo lyg mažas miestelis. Tiesios gatvės, panašūs vienaaukščiai namai, pilkos jų sienos ir pilki stogai. Visos spalvos čia turėjo pilką atspalvį. Galbūt dėl to buvo kaltas tik rūkas, o galbūt pilkuma buvo taip įsigėrusi į visą aplinką, kad tiesiog tapo jos dalimi. Ir gyvenimas čia buvo pilkas. Paprastas, be jokių sukrėtimų, netikėtumų, kasdien vis toks pats.
Sulėtėjęs, aptingęs. Be pokyčio. Ir žmonės tai rinkdavosi. Vykdavo į Miegančiųjų slėnį ir ten gyvendavo. Kelias dienas. Mėnesius. Metus. tiesiog nusileisdavo į slėnį, užeidavo į pirmą pasitaikiusį namą ir jame apsigyvendavo.
Kai kurie net ir negrįždavo.
o tie, kurie visgi grįždavo, imdavo žvelgti į pasaulį nuolat išplėstomis akimis, traukti jį į save ir daugiau šypsotis.
Arba nuolatos būdavo paniurę ir žvelgdami į tolį vis ko nors ilgėdavosi ir ieškodavo.
Būdavo įvairiausių atvejų. Tačiau visi grįžusieji beveik neminėdavo ir nekalbėdavo apie Miegančiųjų slėnį. Ne todėl, kad negalėdavo, tiesiog... Atrodė, kad jie to nenori. Nebūtinai dėl to, kad jiems būdavo nemalonu tai prisiminti.
Bet Miegančiųjų slėnis buvo reikalingas. Egzistavo. Slapstydamasis po rūko skraiste konservavo ir sandėliavo laiką ir žmogiškuosius likimus.




[Your heartbeat is my music]

Author: Nida /

2007 12 09 19.41

Jis juokais žadėjo aprengsiąs ją gitara, apausiąs jos stygomis.
Ji buvo vardu DragonFly. Juoda, spindinti ir paslaptinga. Stebuklų stebuklas.
Ypač, kai būdavo jo rankose.
Ji pasakodavo istorijas. Fantastiškas, negalimas ir įmanomas tuo pat metu. Su tūkstančiais spalvų, atspalvių, veikėjų ir siužeto linijų. Nukeliančias į kitą laiką, erdvę ar išvis viską panaikinančias. Juokingas ir virkdančiais. Apkaltinančias ir atleidžiančias. Apkabinančias ir atstumiančias. Tyras.
DragonFly ištrindavo visa, kas jis būdavo iki pat tos akimirkos, kai priimdavo ją į glėbį. Tuomet, jis būdavo naujas, kitoks.
Švarus ir švytintis. Kaip niekuomet gražus.
Ji negalėjo atitraukti akių. Tokio gražaus ji jo niekuomet daugiau nematydavo. Kartais atrodydavo, kad tai pastebi ir kiti, bet ji žinojo, kad jie mato tik trupinius, kibirkštis, bet ne pačią ugnį. Tų, kurie iškart išvysdavo visą liepsnojantį laužą, švytinčią aureolę ir šildydavosi rankas toje šviesoje, buvo labai nedaug. O ji viena iš jų.
To nevertėjo sureikšminti, ištarti. Tiesiog žavėtis. Mėgautis.
Jis tai pamatė jos akyse. Perskaitė visas dangaus mėlynumo eilutes. Tą vakarą, kai DragonFly dar kartą prisikėlė ir numirė jo rankose, prieblandoje skendinčiame kambaryje. Tą vakarą, kai jo galvoje gyvenančios melodijos užsigeidė gimti ir būti išnešiotos glėbyje, kaip niekad gausiai.Viena po kitos. Nesivaržydamos net nepaisyti eilės.
Ji visa tai traukė į save išplėstomis akimis ir virpančiomis šnervėmis. Retkarčiais užsimerkdama ir visiškai ištirpdama.
Užgesus paskutiniam garsui jis jau žinojo, kad jo pasaulis įtraukė ją vidun. O melodijos galvoje priėmė jos šešėlį į savo tarpą.
Nebebuvo, kur trauktis, bėgti. O ir nesinorėjo.
Jo laiką ėmė užpildyti nesibaigiantys pokalbiai, pasėdėjimai, pasivaikščiojimai, valandos, praleistos žmonių šurmulyje, ilgesio valandos, krištolinio jaukumo ryto valandos.
Nematomas smėlio laikrodis bėrė smėlio smilteles ir žarstė šypsenas.
Tik jis nebuvo begalinis.
Vieną dieną ji tarp dangaus mėlynumo eilučių savo akyse atsinešė ir vieną juodą. Atėjo metas smėlio audrai.
Jis taip niekada ir neaprengė jos savo gitara, neapavė jos stygomis.
Ji to niekada ir neprašė, nenorėjo. To nereikėjo.
Tik žvilgantis karališkasis laumžirgis pagaliau ištiesė pamankštinti savo permatomus sparnus ir, pakilęs į aukštį, ėmė sūpuoti savo ilgą uodegą.
Į jo glėby sugrįžo DragonFly.
Toji, kurios niekas niekada nepakeis.