69.65.85.69

2007 11 03 20.01



Thrice. The Alchemy Index. Water

Tą naktį tamsaus indigo mėlynumo danguje skendo debesų putos gabalėliai. Kur ne kur, pro tarpą, galėjai įžiūrėti spindint žvaigždes, tačiau jos atrodė tolimos, blanko ir geso prieš purų debesų baltumą. Šiandien nakties dangų užkariavo jie, palengva plaukiantys su vėju ir tyliai pasakojantys savo trumpalaikės kasdienybės istorijas.
Jis iš lėto žingsniavo krantine. Retkarčiais žvilgtelėdavo į visiškai šalia savo vandenis nešančią upę, tačiau vis dažniau jo žvilgsnis apsistodavo ties kitapus gatvės, medžių šešėlyje ir atodangose, besirikiuojančiais namais. Kvadratėlių sankaupos, išrikiuotos tvarkinga linija, šimtų šimtai langų stačiakampių, žvelgiančių į upę. Dauguma jų spindėjo sodriai geltona spalva, už stiklų matėsi judančios žmonių figūros, mirguliuojantys televizoriaus, kompiuterio ekranai.
Į jo atmintį pamažu rėžėsi vaizdai. Šeimos mama šeimininkaujanti virtuvėje ir jos vyras, kitame kambaryje dūkstantis su savo dviem sūnumis. Senukų šeima snaudžianti foteliuose prieš televizorių. Paauglių porelė per bučinius pamiršusi stebėti kompiuterio ekrane besikeičiančius vaizdus.
Kiek toliau - dešimt ar penkiolika šokančių jaunuolių siluetų ir net kitapus gatvės girdima muzika.
Pagyvenusi moteriškė šerianti savo katę ir piktai dėbčiojanti į sieną garsios muzikos sklidimo kryptimi.
Jauna mergina sėdinti ant palangės su arbatos puodeliu rankose.
Čia jis sustoja.
Kambarys nušviestas tik daugybės žvakių, daiktų šešėliai žaidžia ant sienų pažadinti nenustygstančių liepsnelių virpėjimo. Mergina, švelniai priglaudusi galvą prie šalto stiklo įsistebeilijusi žvelgia į tamsią tolumą. į kitą krantą, kuris, kaip ir jos kambarys, nutaškuotas virpančiomis ir mirguliuojančiomis gatvių ir namų labirinto švieselėmis.
Jis pastovi akimirką, tuomet nusišypso ir žingsniuoja toliau.
Galvoje, kaip audeklo faktūra pro padidinamąjį stiklą, ima ryškėti mintys.
Kuo skiriasi vienišumas ir vienatvė?
Vienišumą, skirtingai nuo vienatvės, gali pasirinkti pats. Iš smulkmenų ir trupučio išmonės susikurti sau akimirkas, kurių tau nesuteiktų joks žmogus pasaulyje. Pasidovanoti tai sau net didžiulėje žmonių minioje, perpildytame autobuse ar pilnutėlėje kino salėje.
Tai neateina iškart, mokomasi po truputį. Iš pradžių labai sunku atitolinti tašką, kuomet vienišumas virsta vienatve. Vėliau išmoksti šio taško ne tik išvengti, bet ir jame apsistoti. Trumpam. Pabūti ir iškart pasukti atgal. Vos kelių akimirkų patyrimas atnešantis laviną keisto įkvėpimo, jėgų ir energijos. Dovanojantis pasimėgavimo suvokimą.
Bet dar daugiau pasimėgavimo suteikia pats vienišumas.
Nė vienas te nedrįsta pasakyti, kad žino, kas yra gyvenimo pilnatvė, kol to neišmoko ir nepatyrė.
Drąsus teiginys, žinoma. Bet tiesiog niekada nereikia nuvertinti vidinės žmogaus stiprybės. Tos požeminės, milžiniškoje grotoje tyvuliuojančios jūros.
Šios jūros vandens lašas ne tik dovanoja tobulą ramybę vienišume, bet ir gali nuveikti dar tūkstančius darbų, perkopti tūkstančius kalvų ir perskristi šimtus žemynų.
No one can imagine how much a human heart can hold.
jis tęsė savo vakarinį pasivaikščiojimą. Už nugaros po truputėlį geso neskubių žingsnių aidas. Debesys, vėjo genami, jungėsi į vieną didžiulį, purų pavidalą ir traukdamiesi užleido dangų žybsinčių žvaigždžių voratinkliui bei tekančiam apvaliam, sidabriškai apvaliam mėnuliui.
Mergina, sėdėjusi ant palangės, ištiesė truputėlį sustingusias kojas, padėjo beveik tuščią arbatos puoduką šalia ir pasirąžiusi plačiai nusišypsojo. Tuomet nuleido kojas ir nužingsniavo į kambario gilumą.
Nutvieksta pilno mėnulio šviesos upė ir toliau tyliai šnarėdama plukdė savo vandenis.
Artėjo naktis, savo glėbyje sūpuojanti tylą.

2007 10 29 23.09


Pro pastatų plyšius ir tarpus tingiai veržėsi tamsaus geltonumo saulės spinduliai. Ant pilko grindinio jie braižė kvadratus, stačiakampius gėdingai panašius į namų kontūrus, langų rėmus, šaligatvių plyteles. Tik retkarčiais, ten, kur netyčiomis užsitęsdavo tarpas tarp broliškai geometriškų namų, spinduliai spėdavo paflirtuoti su rudens nuauksintais lapais, pasivaržyti spalvos intensyvumo konkurse ar tiesiog probėgomis apsikeisti komplimentais.
Visgi, visas miestas stirksojo įmerkęs savo besistiebiančius stogus į pamažu tamsėjantį vakaro dangų ir mėgavosi paskutiniosiomis gražaus, tikro ir dar pusėtinai šilto rudens akimirkomis.
Pro autobuso langą visa tai atrodė šiek tiek nutolę, netikra, galbūt, per daug idiliška, tačiau vistiek leido į mintis ir nuotaiką įsibrauti jaukiam ir minkštam tinguliui, kuris nei iš šio, nei iš to prašė šypsotis sau ir kitiems.
Tebūnie, jis pasidavė įsibrovėlio prašymams ir pro langą stebėjo besikeičiančias miesto skaidres, šurmuliuojančius po darbo namo skubančių žmonių skruzdėlynus. "Penktadienis!" - šį užrašą buvo galima matyti paliktą jų veiduose, plačiai besišiepiantį ant jaunuolių lūpų ir mažomis raukšlytėmis besikūprinantį pagyvenusiųjų akių kampučiuose.
"Penktadienis" nebyliai sukosi ir jo galvoje, apsupta muzikos audeklo, sklindančio iš ausinių.
Krūptelėjęs autobusas, eilinį kartą sustojo prie stotelės. Žmonės judėjo, skubėjo, ėjo pro šalį, nenustygdami vietoje lūkuriavo ar dairėsi aplink. Knibždėlynas. o jo viduryje - staiga, netikėtai - ramybės salelė.
Ją pastebėjo iškart.
Ryškiai žalias atlapotas paltas su didžiulėmis apvaliomis sagomis. po juo - tik kukli juoduma ir sodraus geltonumo aplink kaklą apmuturiuotas šalis. Ir išraiškingos, plačios žalios akys. Žvelgiančios virš žmonių galvų, už pastatų ir gatvių labirintų. Kažkur ten, kur pamažėle saulė baigia savo šios dienos žygį skliautu.
Visiška ramybė. Atrodo nejuda nė raumenėlis, nė vienas glotniai kaštoninis plaukelis ant galvos.
Žinoma, jis negalėjo atitraukti akių. tobulybė pažerianti vos trupinius, spalvoto stiklo karolėlius, akimirksnius.
Tą akimirką jis tiesiog išvydo save patį, tik kitokiu, kitonišku, iš pirmo žvilgsnio nepanašiu pavidalu.
Suvokė nepaaiškinamą, pajuto nepajuntamą.
Ramiai stebinčiame žvilgsnyje pamatė savo žvilgsnį, sustingusiame nejudrume - save patį, pasyviai drybsantį minkštoje sėdynėje ir panoro atsistoti šalia, būti ten, dalintis tuo.
Išlipti? Jau per vėlu.
Autobusas lengvai vibruodamas tolo ir lėtėdamas kilo į kalną. Atlikėjo balsas ausinėse kartojo " I can still retain this". vieno piršto judesiu jis perjungė dainą.
toje stotelėje išlips kitą kartą. kai už lango nebekaraliaus nuoga rudens saulė ir apmalš penktadieninis žmonių knibždėlynas.
Būtinai. Kitąkart.

2007 10 20 15. 38

...Ji atėjo su pirmąja rudenine šalna. Žengė su ja koja kojon iš tamsios ir šaltos nežinomybės. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai ji ir atneša šalną, nes ten, kur pastatydavo pėdą, žemę užklodavo baltas ir raštuotas šerkšno mezginys. Bet tada jis geriau įsižiūrėjo. Ne, ne Ji nešė šalną, žemė jau pati norėjo pašiurpti nuo rudens. Šis jos prašymas tvyrojo šnabždesy aplink.
O Ji tik žengė su šalna. Tarsi apsikabinimui atmetusi į šalis savo plevenančias rankas ir išskėtusi blankius pirštus. Žvelgdama plačiai atmerktų akių žvilgsniu.
Jos akys, taip. Jis pamiršo papasakoti apie jos akis.
Jos buvo visiškai juodos. Juodos ir spindinčios tarsi žvaigždėtas dangus buvo ne tik rainelės, bet ir visos akys. Masinanti, užburianti juoduma, kurios centre - tarsi užbalintas šiltu pienu - blankesnis vidurys, įgaunantis čia melsvo, čia žalsvo ar rausvo atspalvio atšvaitų.
Ji žvelgė tiesiai į jį. Ir artėjo. Ėjo link jo begaline tamsia erdve, o Jai po kojomis baltai žvilgėjo šalna apsitraukianti žemė.
Jis jautė, kaip nutirpsta galūnės ir kūnas darosi nepaslankus. Troško to nejausti, troško išvis neturėti kūno. Tik žvelgė į Jos akis ir žinojo artėjant palaimą.
Kai Ji priartėjo, žvilgsnis, juodos žaižaruojančios spalvos žvilgsnis, užgožė viską.
Jis nyko, jo ėmė tiesiog nebebūti. Liko tik palaima. Niekas kitas net nebuvo svarbu. Egzistavo, bet visiškai nebuvo svarbu. Tarsi plūduriuotum begaliniam melsvai žaliam vandenyne ir žinotum, kad niekuomet nenuskęsi. Ir niekuomet nereikės mokėti plaukti. Tu tiesiog plūduriuosi, žvelgdamas į dangų virš savęs. Būsi ne vienas, nors aplinkui, milijonų kilometrų spinduliu, nebus nė vienos gyvos būtybės.
Kartu su žinojimu, kad taip bus amžinai, jį užliejo šilumos banga. Šilumos, kuri veržėsi iš jos glėbio.
Ir tada jis pabudo.

Nenorėjo nieko kito labiau, kaip tik grįžti į sapną. Keikė realybę, miegą, taip netikėtai pasibaigusį ir save, kad pabudo.
Čia žaisti šešėliais, atspindžiais, stengtis sudėlioti pilnatvę iš spalvotų stiklo gabalėlių? Malšinti ilgesio sukeltą troškulį savo paties prakaito lašais?
Ne. Ne, ne, ne.....

2007 10 17 23.56

" You remind me of a penguin. Although goofy and clumsy on land, when it comes to water... you're a brilliant swimmer!"

Ji mėgo stovėti ant tilto ir laukti po juo greitkeliu praūžiančių sunkvežimių. Vėjo šuoras, garso gūsis, prabėgančios šviesos pėdsakas. taip ir norisi užsilipti ant turėklo, ištiesti rankas į šalis ir mėgautis. tik, greičiausiai, tai padariusi būtų palaikyta mažų mažiausiai keistuole, jei ne savižude. Kažin, ar kas nors pultų gelbėti?
Bet... juk realybėje egzistuoja baimė. Aukščio. Atsitiktinumo. Minios nuomonės. Mirties. Be to, ne visos pravažiuojančios mašinos yra sunkvežimiai. Ir nevisi sunkvežimiai pakankamai svarūs.
taip pat, kamuoja noras atsisukti ir pasižiūrėti, kiek sunkvežimių artėja, kuria kelio juosta jie atvažiuoja. Nebelieka netikėtumo faktoriaus, puikiai tai žinai, bet vistiek dairaisi per petį...
Tad ant tilto ji sustodavo anaiptol ne visada. Dažniausiai tiesiog pristabdydavo, sulėtindavo savo žingsnį ir giliai širdyje tiesiog tikėdavosi, kad tą akimirką, būtent tiesiai po ja pravažiuos pakrautas pilnutėlis Man'as ar Volvo.
Anksčiau nė nesuprasdavo, kad per tiltą eina ne taip skubėdama arba, kad neleidžia sau sustoti.
O šiandien viskas ėmė ir nušvito.
Savyje ji nešiojasi du mažyčius mokslinčius, pavardėmis Gravitacijus ir Kosmosė. Jį ir ją.
Gravitacijus gyvena jos galvoje ir neleidžia jai net pagalvoti apie sustojimą ant tilto.
o Kosmosė blaškosi kažkur krūtinėje, prisaikdindama bent jau lėtinti žingsnį.
O ji negali pasirinkti vieno. Tuo labiau, klausyti abiejų iš karto.
Tad tiltą praeidinėja vėl ir vėl, laukdama kol kas iš šalies, koks nors atsitiktinis praeivis riktelės : "Sustok!". Ar dar ką nors.
visgi, tai nutikdavo tik retkarčiais ir dažniausiai tiesiog tekdavo kyboti nesvarume, sukeltame Gravitacijaus ir Kosmosės tarpusavio apsižodžiavimų.
Keista, bet nesvarumas jai visai patiko. Na gal labiau buvo tinkamas. Kartais, Gravitacijui ir Kosmosei labiau susikivirčijus ir svaidantis žodžiais, ji galėjo palikti juos vienus bylinėtis, o pati tiesiog nusklęsti į sapnų ir vizijų erdvės begalybę.
Žinoma, paskui abu mokslinčiai, neapsikentę dėmesio trūkumo, staigiai nustumdavo nuo šio aukšto, svaigaus bokšto. Bet...
Prisiminimų ištrinti nesugebėdavo. Jų balsai, jei tik ji labiau norėdavo, nedominuodavo ir nenukonkuruodavo prisiminimų saldybės.
O po tiltu ir toliau važiuodavo mašinos.
Link mirguliuojančios horizonto nežinomybės.

2007 10 14 22.50

Pro menkus užuolaidų tarpelius į kambarį braunasi pirmieji ryto saulės spinduliai. Diena dar tik vos vos, ką tik užgimė. Ji mieguistai iškiša galvą iš po pūkinės antklodės. Dar nepramerkusi akių atsiverčia ant nugaros ir bando suvokti aplinką. Lovoje šilta nuo kito žmogaus kūno. Laikina idilė. šiluma, ramybė, saugumas. Bet tik kol kambario neužlies skaisti saulės šviesa. Ji apsiverčia ant šono ir prisiglaudžia. "One by night, by day another". Tebūnie, taip. Tebūnie...
Tačiau dar kelios akimirkos, kelios minutės priklauso jai... Kol jis miega.
Prisiglaudžia stipriau ir apsikabina. Veidu įsikniaubia jam į sprandą.
Protą nutvieskia staigi mintis. Juk ne jo iš tiesų norėtų čia ir dabar. Juk kito šaukiasi sapnai, kur lyg neregė graibai tamsą plikomis rankomis šaukdama vardu. Kur abudu palengva plūduriuodami plaukiate žemyn upės vaga. Sapnas nutviekstas spindinčių saulės spindulių. Beveik tokių, kokie dabar skverbiasi pro užuolaidų tarpelius.
Ji atsitraukia, nusisuka į langą ir pamažėle atsimerkia. Tarsi įtemptas siūlelis, kažkas viduje virptelna, kai vaikinas, gulintis šalia, staiga apsiverčia ir pats prisiglaudžia. Tebūnie, dar čia pabūsiu. Bet jis tik per miegus taip. Ryte tik pasiūlysi jam kavos ir jis išeis. Liks tik neplautas puodelis su kavos tirščiais. Na, ir prisiminimas.
Ji išsilaisvina iš glėbio ir lėtai keliasi. Ant pirštų galų išsliūkina iš kambario, tik susirinkusi kelis drabužius ir uždarydama paskui save duris. Dar ilgai sėdi viena kitame kambaryje, delnus šildydamasi prie arbatos puodelio.
Jau galvojo, kad yra laisva. Kad jau pamiršo. Ne, greičiau susitaikė. Bet kažkas matyt dar yra, kažkas dar kirba. Nes vis dar gyvena šaukiantys sapnai. Jau vis rečiau, bet...
Vis negali suprasti ar jau laidoti visas viltis ir tiesiog gyventi toliau ar... gyventi ir tikėtis?
Ne, taip tai tikrai negali... Per daug skauda...
Bet ar palaidojus viltį, užmigdžius ją žiemos miegu, paskui bus galima prikelti? Na, jei prireiktų?..
Lygiai kaip gali suskaičiuoti kiek vaikinų buvo jos gyvenime, gali suskaičiuoti ir kiek nebuvo. Gal tad neverta savęs varginti bergždžiai tarpstančiomis viltimis?
Žinoma, lengva taip nuspręsti...
Daug sunkiau kasnakt užmigti nebandant įsivaizduoti, kad jis šalia, kad štai jo ranka tavojoje...
Daug sunkiau yra kasdien neieškoti ženklų ten, kur jų ir nėra.

2007 10 14 0.56


" Jo baimė buvo didelė kaip jūra, bet aistra beribė kaip dangus"
Herbjorg Wassmo. Dinos knyga



Atsibudusi ji parimo ant pusiau sulenktos rankos ir žvelgė į jį miegantį. Nenorėjo nustoti šypsotis, nors nebūtų galėjusi įvardinti, kodėl šypsosi. Jo miegas buvo kaip paukščio lizdas su cypsinčiais pūkuotais jaunikliais. Kupinas. Užburiantis. Saugus.
Šilčiau jį apkamšiusi ji nusliuogė žemyn nuo šiltos krosnies. Tylutėliai surinko kelias pliauskas kampe ir pravėrusi mažas, metalines dureles suguldė ant vis dar žioruojančių žarijų. Atmintyje šmėkštelėjo keli senovinio užkalbėjimo žodžiai. Pamažėle ji apsirengė, apsiavė batus ir išsliūkino į lauką.
Balta. Puri ir žvilganti baltuma, kur be pažvelgsi. Siekia kelius. Ramiai ilsisi ant nuogų medžių šakų ir dengia nevystančią spygliuotą žalumą. Nepastebimai slenka ir, tarsi norėdama amžiams susijungti, siaurina vingiuojančios upės vagą.
Net dangus, atrodo, šiandien nusprendė tapti žemiško baltumo veidrodžiu ir driekiasi visas nušvitęs ir netekęs savo pirmapradžio mėlynumo.
Nuo jos šilto alsavimo kilo garas ir, susijungęs su visaapimančia baltybe, lėkė ligi pat dangaus. Sniegas gurgžda po kojomis, žingsniai neskubūs ir minkšti. Tarsi žengtum debesimis.
Pirštinėtos rankos meiliai apkabino metalu tviskantį kibirą ir nuleido jį į apvalią šulinio tamsybę. sugirgždėjo sukama rankena ir skaidriai supliaukšėjo pro kibiro kraštus trykštantis vanduo. rankos dirbo pačios ir ji tarsi iš šalies stebėjo kaip pildosi du mediniai kubilėliai su kanapinių virvių rankenomis, išrikiuoti šalia šulinio. Stvėrė juos į abi rankas ir palengva nukrypavo atgal į trobesį.
Čia stebėtinai tyliai žarstekliu nukėlė porą žiedų ir, supylusi vieną kubilėlį vandens, pastatė virti puodą.
Tuomet išsinėrė iš šiltų apdarų, į priemenę išnešė snieguotus batus ir šmurkštelėjo atgal į guolį ant krosnies.
Jo miegą, kaip šilta banga, jau buvo perliejęs nubudimo artėjimo pajautimas. Lūpų kampučiuose virpčiojo šypsena. Pajutęs kito žmogaus šilumą šalia, jis pasimuistė ir įsikniaubė jai į glėbį. Kurį laiką abu taip ir gulėjo, tarsi klausydamiesi tolimo jūros ošimo kriauklėje. Tuomet pamažėle atsimerkė.
Du žvilgsniai, vienas mėlynas, kitas žalias susitiko ir ant veidų išsiskleidė šypsenos, drovios kaip pirmieji pavasariniai snieguolių žiedai.
- Labas rytas...
- Mmm...
- Ką sapnavai?
- Jūrą...
Ji sukikeno, beveik be garso.
- O aš dangų.
Nesinorėjo keltis. Pernelyg gera buvo dalintis šiluma, jausti kito buvimą šalia. Už lango ėmė kilti vėjas, pustomas sniegas, pakilus gūsiui, blaškėsi į langų stiklus, tarsi ieškodamas plyšelių prasibrauti vidun ir pasišildyti.
Kvaileli, pasilik kur esi, nes viduje žūsi... Sūkuriuok ir šok už rąstinių trobos sienų, čia tau paprasčiausia ne vieta.
Užkaistame puode ėmė kunkuliuoti vanduo. Buvo metas keltis, gamintis pusryčius, praustis šiek tiek kunkuliuojančio vandens sumaišius su lediniu iš šulinio tamsybės.
Krosnyje raminančiai spragsėjo malkos. Aplink, tarsi fenikso atodūsiai, sklandė praeitis. Neišaukštinta, neidealizuota, nepapuošta apsimetinėjimo ir melo vaškinėmis gėlėmis. Tiesiog garantuojanti saugumą, neliečiamybę ir leidžianti jūrai ir dangui susibėgti į horizontą. Nė vieno nekvestionuojamą dėl tiesumo ar tolumo ir egzistuojantį tik dėl to, kad taip buvo jau šimtus milijonų dienų...

2007 09 27 6.13

Ar lengva apsimesti, kad tavo gyvenime ko nors NĖ-RA?
O gal verčiau klausti ar verta apsimesti?
Il n'y a pas rhien dans la chambre.
Il n'y a pas personne dans la chambre.
Peut etre.
O kambarys yra. Aklinai juodas. Ir toje juodumoje nei laiko, nei erdvės. Tik tu ir tavo mintys.
Tiesa, dar turėklas.
Mielai jį paleisčiau. Mais, il n'y a pas personne...
O aplink kužda realybę grąžinantys balsai.
"Pasaulis racionalus. Pasaulis per daug racionalus..."
Nepadeda, kuomet pati žemė ima slysti iš po kojų, trauktis ir net griebdama rankomis, apsikabindama jau nieko neišgelbėsi. Aišku, kam racionaliojo požiūrio pasaulyje dar reikalingi didvyriai?
Tegul sprūsta, kyla, leidžiasi. Let it float, sink, rise and fall.
Vistiek tai tik asmeninė tikrovė. Subjektyvus kubas, kurio viduje - what a pity - lygiai toks pats subjektyvus rutulys.
O gal sfera?
What's the difference?
Nors... Skirtumas tikriausiai yra.
Nes yra žodžiai, išnyrantys iš pasąmoningos nežinios skirtingose kambario pusėse, ir staiga susiliejantys į vieną žalsvai gelsvame, apvaliame kambario centre. Sfera pamažėle užsipildo. Kasdien vis mažiau lieka iki pilnumo, kupinumo.
Ir tu tai matai. Matai net aklinai juodame kambaryje.
Galėtum (galėjai) tą sferą naudoti kaip gyvybės vandens versmę, šaltinį. Bet kol kas labiau norisi aplink jį užtraukti tamsiai žalias užuolaidas.
Juodojo kambario pakampėmis, kaip juodvarniais paversti broliai, braižosi sprendimai.
Lengviausia būtų įsikibti į kurio nors vieno iš jų žalvariu tviskančius sparnus ir lėkti iš juodojo kambario į šviesą. Į akinančią baltybę.
Bet, nors juodajame kambaryje ir nėra laiko, egzistuoja suvokimas, kad nesi jame trumpai. Arba, kad tiesiog tai ne pirmas kartas. Deja vu. Jau mačiau. Ir spėjau priprasti.
Kiek, žinoma, įmanoma priprasti prie aklinos tamsos...
Nors ji pamažu darosi jauki, šilta, ima spinduliuoti. Gal aklinai juodame kambaryje irgi galima gyventi? Be laiko ir erdvės. Net be turėklo.
Nepasikliauti vien rega ir atsigręžti į kitus keturis, jos užguitus pojūčius.
Išgirsti šešėlius ir atspalvius.
Užuosti tylą ir šilumą.
Paragauti kiekvieno kampo ir sienos.
Iščiupinėti orą.
Ne, nesakant, kad juoda yra balta, o mėnulis kažkada buvo saulė.
Tiesiog prisijaukinant juodąjį kambarį, kuriame pamažėle supiesi guolį iš šilko gijų. Paryškintai švytinčių ir šviesių.
Kad vieną dieną jos taptų tavo pintu tiltu iš aklinos tamsos.
Kad vieną dieną galėtum ištarti:
"Tu gyvas. Po trijų dienų ir dar šimto milijonų dienų. Tu - čia."
O jei tamsa staiga panorės pasiversti palėpės sienos nuolydžiu, verčiančiu tave lenkti galvą ir kūprintis?...
Juk savi ironija dar nieko nenunuodijo, tiesa?
Ne, veikiau išgelbėjo...
Kai žemė išslysta iš po kojų, žmogus gali išmokti vaikščioti rankomis.

Tebūnie čia esmė, prasmė ir tiesa. Išrišimas.

2007 09 17 23.03



Užsimerkus mintys nuneša į šiltus žiemos vakarus, kai už lango blaškosi pūga, o sienomis laipioja plevenantys žvakės atšvaitai...
Nebijau šalčio. Tamsos. Vienatvės.
Jų nėra.
Vėl tyliai, net nepasibeldęs, įsėlina to ypatingo meto laukimas.
Kažin, o kaip jį vadino seniai seniai?
Tą laiką, kai gamta pamažu nyra į pilką vilnonį snaudulį, muturiuoja ir kamšo savo vaikus baltais patalais, kad skaistų rytą vėl pakirstų su naujomis jėgomis, idėjomis, troškimais, siekiais, tikslais.
Kad dar kartą tyliai, negirgždėdamas pasisuktų Amžinasis Ratas.
Susikaupimas. Ramybė. Ilgesys.
Viskas telpa.
Ir nėra slogu, svetima. Neslegia.
Kiekvienais metais laukiu to.
O šiais ypatingai gerai žinau, kad nebus sunku. Tonomis sandėliuoju džiaugsmą ir numoju ranka į už ketverių horizontų tvyrantį rūką. Jis dar taip toli. Net neverta įtempti akių, kad ką išvystum.
Užtat yra Dabar. Iš didžiosios raidės.
Kaip didžiulė lobių skrynia su neišsemtu, neregėtu, nematytu lobiu. Kurios centre tūno toks nedidelis žalvarinis pinigėlis, kuždantis: "pagaliau esu šio to vertas. Įgijau vertę. Būsiu!"
Kasdienybė vis bando pakampiais sliūkinti iš paskos, bet angažavimasis šioje aplinkoje jai vis nepavyksta. Ne tas maskuojamąsias spalvas pasirinko. Per daug ryškios.
Ir Žmonės vis ją sumindo.
Vieni žaidžia Meilę ir tikriausiai nė patys nesupranta, ką daro. Arba, priešingai, pernelyg gerai viską suvokia.
Antri tikriausiai nelaiko meilės žaidimu ir nešiojasi ją akių kampučiuose, pirštų galiukuose, užantyje. Šito nepamestų.
Treti dviprasmiškai šypsosi ir iš nė vienos iš tu prasmių neišgauna grūdo. Nenori. Negali. Taip lemta. Nesvarbu. Užtat turi tvirtą siūlelį, einantį nuo širdies prie širdies. Sujungiantį.
Ketvirti stato raudonų plytų sieną. Nieko nežada, bet ir neneigia, kad vieną dieną už sienos, į puotą bus pakviestas ne vienas.
Penkti vis juokiasi, tramdo vėją skvernais ir dėl nieko nesirūpina. Juk būna dienų, kai vėjas pasakiškai reikalingas.
Kiti.. panašūs į mišką, kuriame ne visus medžius pažįsti. Ne visi tau gražūs. Bet pats miškas - nuostabi vieta. Ir tu nori jį pažinti, ištirti, prisijaukinti. Ir žinai, kad turi laiko.
Ypatingai dabar. Artėjant Ilgių ugnių šviesai. Nežinai, kas tau bus pasiūlyta iš jų pusės. Niekada negali žinoti. Bet gali nujausti. Ir štai taip koncentruoti ir sandėliuoti įžvalgas. Šalia tonų džiaugsmo talpų...

2007 08 25 10.50

"Moterys nekeliauja.
Ne todėl, kad negali.
Jos laukia atkeliaujančių.
Budėdamos kylant saulei ar tekant mėnuliui..."


Jurga.Koralų pasaka.mp3

Tą rytą, kai ji susisupo į kamuolėlį iš savo pačios rankų ir kojų ten, apačioje prie lango, jis suprato, kad niekas niekada tau nepriklauso. Nėra tavo. Yra tik su tavimi.
Jos akys žvelgė į tai, ko nebuvo už stiklo. Jos irgi nebuvo tą akimirką. Tik romi, spinduliuojanti šypsena.
Jo moteris Keliauja.
Už lango šakas svarino neregėto senumo maumedis ir kadagys. Visame name, kertelėse ir kampuose šnabždėjosi tylos angelai.
Jo moteris Keliauja, todėl daug kas nepastebi, kad ir ji laukia Atkeliaujančių. Bet tai galima pamatyti jos akių kampučiuose, priėjus arčiau.
Šiandien Jis atkeliavo pas ją. Kad bent trumpam išnyktų laukimas, gyvenantis akių kampučiuose. Kad šiandien ji pasiliktų.
Būtų su juo.