[Why small things have to be so significant?]
Author: Nida /2008 01 20 00.23
Šiandien josios pasaulio kraštas tapo labai nepageidaujamu. Privalėjo susirasti kitą.
Pirmiausia, dėl principingo ir kartu gal netgi neracionalaus pažado sau.
Paskui dar dėl running out of pages. Tąkart puslapiai naktyje slinko greičiau nei sekundės. Reikėjo papildymo.
Bet labiausiai tai tikriausiai dėl žodžių. Žodžiai ją išvijo ieškoti kito pasaulio krašto. Bent kelioms valandoms.
Ir jis atsirado. Tiesa, gan šlapias ir niūrus, bet netrukdantis užsitraukti dūmą ir paskęsti savo mintyse.
Prieš jos akis plytėjo visas miestas. Lietus, kažkur jai už nugaros susitaręs su vėju, nustojo purkšti bent trumpam ir užleido areną vėjuotai pilkumai.
Ji mielai būtų visą tą erdvę užpildžiusi cigaretės dūmais. Jie buvo bent jau kažkiek balti ir žavingai draikėsi, pagauti vėjo jai virš galvos.
Dar mieliau būtų tiesiog dabar užsimerkusi ir išnykusi.
Bet tai net nebuvo būtina. Mintys galvoje pačios prieš ją patiesė žvaigždėtą kilimą. Milijonai, milijardai pasaulių. Tereikėjo išsirinkti.
Ji žinojo, ko nori. Ko nors tokio, kaip kad ir yra. Tik neturinčio šios dienos prisiminimų ir tos neišsemiamos pilkumos.
Tad dūrė pirštu į vieną taškelį žvaigždėtame kilime ir prisitraukė jį arčiau.
Vaizdas valandėlę sumirguliavo, o tuomet pasikeitė.
Prieš save ji regėjo tą patį miestą, bet kartu ir kitą. Jis buvo kupinas šviesų, gyvybės ir intensyvumo, net ir apgaubtas švelnių sutemų. Iš įvairių jo vietų, skverų ir aikštelių, parkų ir aikščių kilo oro balionai. Spalvoti ir vienspalviai, su užrašais ir be jų. Jie kilo į šilto vakaro dangų ir jų turinį kaitinančios liepsnos tai šen, tai ten apšviesdavo lengvą prieblandą. Jie plaukė virš miesto išdidūs ir lėti, kaip šimtamečiai vėžliai. Beveik nebuvo vėjo, o ties horizontu leidosi raibuliuojanti saulė.
Ji išplėstomis akimis stebėjo reginį ir giliai traukė į save šiltą ir svaigų vakaro orą. Kai prieblanda pamažu perėjo į beveik apčiuopiamą tamsą, aplink ją sužibo keli gelsvai žalsvi žiburiukai. Jie slėpėsi žolėje, po jos kojomis, silpnai žibėjo medžių šakose, tarp lapų ir net skraidžiojo ore aplink. Žiburėliai buvo panašūs į jonvabalius, tik daug ryškesni ir sunkiai nusakomos spalvos.
Jų vis daugėjo ir ji galėjo stebėti švieselių atšvaitus ant savo pirštų, plaštakų ir odos. Pakėlusi rankas pabandė pagauti vieną tų švieselių ore. Iš pradžių ši išsprūdo iš rieškučių, bet paskui tiesiog pakibo vienoje vietoje tarsi laukdama, kol bus sugauta. Apglėbus ją delnais šioji suspurdėjo, o tuomet nurimo. Atgniaužus rankas jos buvo tuščios.
Ji tyliai nusijuokė. Šviesuliukai ėmė artėti link jos ir burtis į kuopeles. Tada ji pastebėjo, kad ir jos pirštų galiukai ima švytėti ta nenusakoma gelsvai žalsva šviesa. Švytėjimas plito ir netrukus jau švytėjo visos jos rankos, kūnas, kiekvienas plaukelis. Šviesa užpildė viską aplink ją ir ėmėsi ją kažkur nešti.
Bet tuomet ji pajuto kaip kažkas iškrito jai iš rankų. Iškrito kažkur ten, anapus vakarėjančio dangaus, kupino šviesulių ir oro balionų. Akimirksniu sugrįžo pilko ir šlapio miesto vaizdas. Ji atsiduso ir dar truputį pastovėjusi lyg ko lūkuriuodama, nužingsniavo takeliu link autobusu stotelės.
Visą kelią namo, nieko nematančiu žvilgsniu žiūrėdama pro langą, tyliai meldė.
Nebyliai, be žodžių maldavo pavasario.
[Takk...]
Author: Nida /
2008 01 17
Kažkur tarp vakar, šiandien ir rytoj.... Sigur Ros. Takk.
Jau pirmi garsai nuteka kūnu kaip vanduo ir su savimi į nežinią, iš kurios negrįžtama, nusineša visą nešvarumą, sunkumą, šešėlius, juodulius ir šleikštulį.
Tamsa materializuojasi, tampa gyva aplink tave. Ji darosi apčiuopiamai sunki, bet neslegianti. Paslaptingai žėrinti, bet ne spinduliuojanti.
Juodos, lanksčios ir žaižaruojančios gijos nusidriekia link lubų nuo tavo plaštakų, pėdų, strėnų, pečių ir viršugalvio. Jos tave supa ir lengvai siūbuoja pagal tik tau vienai girdimą ritmą. Susiriečia ir vėl išsitiesina, tarsi rankos žmogaus, mankštinančio nutirpusius pirštus.
Tada, kai pati muzika ima verštis už tavo ribų, kai tave apakina jos galybė ir užgniaužią kvapą didingumas, juodosios gijos ima augti.
Jos stiebiasi link lubų neskubėdamos, tarsi pasirąžydamos ir tuo pasimėgaudamos. Jos ima pintis tarpusavyje besirangydamos viena aplink kitą ir jų stiebimasis virsta tingiu, pasitenkinimo kupinu glamonių šokiu.
Jos stiebiasi, kyla ir lubos joms nėra riba. Sienos, betonas, metalas, medis - tai negali jų sustabdyti ir jos auga vis aukštyn, savo juodu žaižaravimu užpildydamos kitų žmonių kambarius ir naktį, savo nematomomis rankomis tik dar stipriau užmerkdamos miegantiems akis ar priversdamos plačiai nusižiovauti ir apsunkti tuos, kuriuos paliečia įsibraudamos į jų erdvę.
Penki, devyni, dešimt gyvenimų, kambarių ar sienų juodosioms gijoms yra ne riba ir jos nenumaldomai stiebiasi aukštyn, kol patys jų galiukai suvirpa nuo šalto žiemos nakties vėjo, o virš jų nusidriekia tamsus, žiburiuojančiais šviesuliukais nusagstytas dangus.
Čia susirangiusios gijos ima rikiuotis ir bruzdėti vienoje chaotiškoje raizgalynėje, kol galiausiai pavirsta darniu apskritimu.
Jis, nelyginant tunelis, driekiasi nuo pat tavęs ir žvelgia į giedrą naktinį dangų. Patys gijų galiukai palinksta į suformuoto apskritimo išorę ir susiriečia į apvalias spirales.
Ima atrodyti, kad širdis plaka stipriau, visu pajėgumu varinėdama kraują po tavo nykstantį kūną. Taip, jauti kaip pamažu nyksti ir todėl tavo kraujas pašėlusiais skuba nešdamas visa, ką tik turi geriausio į vietą, kurią mano esant tavo centru.
Šis taškas, priešingai, iki šiol buvęs visiškai pamirštas ir neapčiuopiamas, beveik nepastebimas, ima sparčiai plėstis ir didėti. Iš tavo kūno telieka tik šis besiplečiantis taškas ir malonus, tiesiog palaimingas, šilumos pojūtis.
Tavyje ima formuotis auksinis, besimainantis ir spinduliuojantis rutulys. Jis didėja tol, kol pasiekia žėrinčių gijų suformuoto tunelio diametrą.
Tuomet ima juo kilti ligi pat nakties dangaus begalybės. Jam slenkant aukštyn, juodosios gijos virpa, tarsi nekantraudamos ir negalėdamos kažko sulaukti. Apvalios spiralės jų galuose susitraukinėja kaip žmogaus iš susijaudinimo gniaužomi kumščiai.
Rutulys vis kyla aukštyn, kol galiausiai pasiekia tunelio pabaigą ir pakimba truputėlį virš jo, o spinduliavimas taip suintensyvėja, kad nušviečia tamsų naktinį dangų.
Tai trunka vos akimirką.
Tuomet rutulys sumirga ir sprogsta.
Sprogsta pasidalindamas į milijardus mikroskopinių auksinių lašelių ir pasklinda visoje erdvėje.
Lašeliai nusėda ant namų sienų, ant žemės, medžių, takelių ir kelių asfalto, ant kambariuose esančių baldų, daiktų ir užuolaidų, ant žmonių odos, rankų ir plaukų.
Juodosios gijos nustoja žėrėjusios ir ima trauktis kaip džiūstantys lapai ar vystančios gėlės.
Kai gijų galiukai nusileidžia ir paliečia, tai kas yra ar buvo tavo kūno forma, pradedi vėl jausti save. Vėl gali pakrutinti pirštus, ištiesti ranką ar pasiversti ant šono. Lieka tik tai ir palaimingoji šiluma. Na, ir dar plati šypsena, kuria taip ir nenusišypsai, nes jau miegi.
O kai išaušta rytas, takeliais, kuriuos gali matyti pro savo langą, vaikai pėdina į mokyklą. Kai kuriems iš jų visai netikėtai pasivaidena auksaspalvis taškelis kur nors tarp smulkių asfalto akmenėlių ar ant pilkų betoninių sienų. Kai kurie galbūt pastebi ne vieną.
Bet jie nuveja šią mintį šalin, sakydami sau, jog tik pasirodė ir nedrįsdami klausti draugų, ar ir šie mato tą patį.
O tu tik ramiai miegi savo lovoje, globojama jaukios šilumos po antklode ir negali jiems pasakyti.
Negali pasakyti, kad tai tikra.
Bet ir nenori
Kada nors...
patys supras.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
