69.65.85.69

2013 10 17 01.14

...ir staiga vieną rytą pabudau ir susidūriau su būtybe, stebinčia mane. Šį kartą jo sparnai nebežvilgėjo žalvariu. Jie buvo variniai. Taurios, gilios metalo spalvos. Tokie didingi, bet kartu ir tokie trapūs. Nes juk varis - minkštas metalas. Taip ir nesupratau iš kur ši būtybė atsirado. Greičiausiai ją pagimdė atsitiktiniai žodžiai, nuotrupos, detalės. O gal ji atėjo iš nakties, tą valandą, kai tamsiausia - prieš aušrą.
Aš žiūrėjau į jį, o jis į mane ir tos akys buvo tokios švelnios, spindinčios, beveik vaikiškos. Tokios geros. Švelniai paglosčiau jo sparnus ir pajutau virpuliuką perbėgantį jo kūnų, švelnų virpesį. Jis dar kartą į mane pažvelgė tomis giliomis dangaus mėlynumo akimis ir aš supratau. Esu pavergta, apsėsta. Nebegaliu išbraukti šio momento iš savo minčių.
To ryto pranašystė išsipildė. Esu apsėsta, nebegaliu išmesti būtybės vario sparnais iš savo galvos. Visa esybe, visu kūnu šaukiuosi jo vardu ir visais man žinomais žodžiais, bet nieko. Ir žinau, jog kuo labiau šaukiu, tuo viskas greičiau traukiasi ir nyksta, nes visa, kas svarbu yra nepavaldu norui. Belieka tik slapta melstis praktinei žodžių magijai.
Čia noriu verkti ir liūdėti, čia šypsausi ir švyčiu. Nebesupaisau. Tik žinau, jog atradau savyje tokią kertelę, kurioje - lyg močiutės palėpėje - kartu sugyvena viskas. Tik tas Tristano ir Izoldos kardas, įsisiūbavęs ir kąrantis nuo lūbų, skaudžiai kerta ir neprileidžia nė krisleliu arčiau. Keista, kartais manau įsivaiduojanti, jog kardą už rankenos siūbuoju aš pati.
Ilgesio valandos kupinos mėlynai žaizaruojančio liūdesio - kaip jo akys -  ir dažnai nė nebežinau, kur dėtis iš jo gilumo. Niekada toks jaunas ir gležnas žiedas mano gyvenime dar nebuvo toks ryškus. Besisukdama kaip vilkelis kartoju tuos pačius vaizdus galvoje, lyg lėto kino kadrus ir nebeturiu už ko daugiau griebtis. Kraujas ir fantazija reikalauja dozės, bėgu, kliuvu ir krentu ir tame kritime vis meldžiu - sapno, o gal realybės, kai vėl pabusiu žvelgdama į būtybės vario sparnais gilias akis.
Ir kaip mantrą kartoju - kaip Odisėjas šnabždu - ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė, ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė,
Ryto
Ypatingumą
Tepadovanoja
Itakė!
Praktinei žodžių magijai pasimelskit ir jūs. Man jau seniai to nereikėjo, pamiršau.