69.65.85.69

2009 11 25 01.29

landscape code: lonely star in the sky
playing: the dresden dolls - first orgasm

When two people walked into the new world at dawn they had no idea they might leave this one without a scratch.

Kraujagyslės, tarsi žydintys vijokliai, išsiskleidžia ir keroja po visą kūną. Tvinkčiodamos neša šilumą, švelnumą ir kartu beprotišką energiją. Kvėpavimas tankėja, plaučiai prisipildo oro ir, rodos, tuoj išsiverš visa užpildančiu šūksniu. Klaustukai akių lėliukėse dingsta ir netikėta, nelaukta, nesvajota įžengia pro duris.
Ir staiga supranti, ką norėjo pasakyti visi tie rašytojai, ir visų dainų žodžiai skamba kitaip, ir pati muzika visiškai kitokia. Staiga pasaulis pasidaro apie Jus.
Ir visa sustoja arba tęsiasi amžinybę. Nėra paprasto, kasdieniško laiko. Tai, kas atrodo vakar, iš tiesų buvo prieš kelias dienas, o tai, kas yra dabar, dar tik bus.
Gyveni tokioj akimirkoj visiškai nelaukdama perkeičiančios, nebūtais tonais suspindinčios prisiminimo realybės ir tai yra čia, ir tai yra tikra, ir tai yra gera.
Įkritau į sapną apie būtybę žalvario sparnais.
Grįšiu, tikiuosi, negreit.

They had no idea that it was the world of Fragile Shapes...

2009 11 02 13.05


landscape code: moonlit mist
playing: pete doherty - new love grows on trees

It was the evening of a sunny november day when she promised him a bath. Foam, candles, soothing music. Water, their bodies touching, gentle light. She promised sinking forgetfullness, bliss on tips of eyelashes, explosions in crescendo of the note, freedom of thoughts in the shivering light. Rushing pleasure of embrace after it all.

Ir kai pamiršti treniruoti ranką, mintį, širdį, tai išsiveržia keisčiausiomis ir drąsiausiomis formomis, kuomet visiškai nesitiki. Rudenio šviesa viską pakeičia, prideda išvidinio spindėjimo, vaivorykštinių aureolių. Panašiai kaip mėnesiena nušviečia net ir tamsiausią naktį.
Tai, kas nežinoma, tampa aišku, net nesudėjus į žodžius. Kibirkštys ir drėgmės lašeliai, krentantys nuo lapų ant lapų, skamba kaip ugnies traškėjimas.
Virpančių liepsnelių jūra, verčianti tave norėti, kad tokios naktys kartotųsi ne kartą per metus.
Tik kibirkštys ir lašeliai, krentantys nuo lapų, savyje neša ir kitokius garsus. Šnypštimą, plyksėjimą, godų spragsėjimą. Staiga to, kas nesudėta į žodžius pasidaro daugiau. Per daug.
Suvoki, kad dar liko daug nežinomybės, lyg vardų antkapiuose - kai kurių tamsoje neperskaitai, o ir tie, kuriuos perskaitai, labai retai tau ką nors reiškia, tai žmonės, kurių nepažįsti, ir jau niekada nebepažinosi.
Tik baimės nėra.
Ir baimės nebuvime iškyla pokyčio nuojauta. Pokyčio, panašaus į audrą, kuriai esi gerai pasiruošęs. Net jei pasiruošimo kažkur pritrūks, net jei šėlstanti jūrą nuplaus ką nors nuo denio, net jei plyš burė - audrą išgyvensi. O po jos išauš viską atperkanti giedra.

She promised him herself. And forgot that the promise wasn't sealed in words. A promise expressed with silence could only become truth if named.

2009 10 01 14.18

landscape code: endless pouring rain
playing: stereophonics - the bartender and the thief

- Oh bring me back to the sunny days, to the infinite fragility of existence...

Lietus, be perstojo smelkiantis odą, prasiskverbiantis iki kaulų, sąnarių, plaunantis vidines upių vagas, krantus, įlankas ir užutėkius. Jis neša šaltį, nuo kurio nepabėgsi, nuo kurio neapsiklosi, neapsirengsi, nepasislėpsi. Išgyveni jį atviromis akimis, visu kūno paviršiumi, ypatingai delnais ir pėdomis, iš kurių vėsos drebulys pereina į rankas, kojas, keliauja ir pasiekia pačią tavo šerdį, netgi mintis.
Ir taip gimsta ilgesys.
Iš pradžių tik prisilietimo, glėbio, odos šilumos, kuri dovanoja drugelio sparnų plasnojimo, lengvumo, trapumo ir švelnumo įvaizdį, paverčiantį tave nejudančiu šilko kokonu, slėpiniu, užgimsisnačiu iš aukso dulkių, medžio lapo žalumos, perlinių ryto saulės spindulių.
Tada ateina minties, proto kvaitulio trūkumas, kai žodis, šypsnis prajukdo skardžiu, erdves užpildančiu juoku, kai akių rainelėse spindi nuostaba, smalsumas net gniaužia kvapą, o suvokimas glosto iš vidaus.
Galiausiai tikiesi nenutrūkstamo, vientiso, tankaus ryšio, suliejančio į vieną, užpildančio erdvę tobulu eteriu, kuriame mintys, idėjos, vaizdiniai sklando lengvi kaip plunksnos , tarpusavyje formuodami kaleidoskopines figūras, kraštovaizdžius, ornamentus.
Bet visa tai dingsta akimirksniu, kaip pabudimas, kaip sapnas, kurio niekada nebeprisiminsi, kaip tuštuma delne, po anklode nieko daugiau neapčiuopus.
Kaip galimybių horizontai suvokus, kad - štai, čia, esi tu, o ten - jau kitas.

Oh reward me with the peaks of forest trees, with pure aestetic experience, independence of free fall, rising abowe the crowd!




drawing by Miglė Kosinskaitė

2009 09 22 23.08

landscape code: starry autumn night
playing: Fryderyk Chopin - Nocturne No.2 - Op.9 No.2 - in Eb

The morning, unexpected and uncomfortable, came suddenly stricking him with chills, weariness and backpain. Lying there he was unable to make out what really happened.
A sudden flashback brought everything together.
He swung his feet down to the ground and quietly tiptoed to the room down the hall. In the doorway rested his shoulder against the wooden jamb and, again, felt a chill racing down his body.
This time it was different.

Vėl turiu prisipratinti paimti tušinuką į rankas, atsiduoti popieriui ir surasti žodinę kulminacijos išraišką.
Nekuomet nerašau, kai esu laiminga, bet tai nereiškia, jog jei nerašau - buvau apdovanota laime.
Iš tiesų, tikriausiai, tai tik patogumas.
Patogumas, kuris klampina mano mintis, pančioja rankas, verčia pasiduoti miegui.
Ir dar, kartais turi vardą. Vardą, kuriuo džiaugiuosi.
... o jei jis būtų jis, ištarčiau "pasilik" ir nieko daugiau nereiktų aiškinti, kuri laiką, neįvardintai ir lengvai erzintume vienas kitą pokalbiais, pereitume prie žvilgsnių, galų gale subtilių prisilietimų ir, nė nespėję per daug susivokti, jau mylėtumėmės, pamiršę viską, pamiršę, kas esam, ir gal net, kad esam žmonės, o paskui gulėtume stebėdami kaip atslenka rudens naktis, šaltesnė ir drėgnesnė, nei prieš tai buvusios - tyliai. Džiaugtumėmės vienas kito šiluma ir jis, išlaukęs iki pačios paskutinės valandėlės, išeitų prieš pat rytą, prieš pat mano naują dieną, kurią pradėčiau ne tik jam...
Ir tai galėtų būti supaprastinta tūkstančius kartų.
Bet nereikia. Nereikia drungno vandens. Tebūna jis ramus pačiame paviršiuje, nejudantis, nes tuomet išlieka dvejonė, spėjimas apie gelmę.
Ir apskritai, vanduo juk tokia dinamiška, kintanti substancija, viskas priklauso tik nuo tavo judesių jame.
...ir aš atpalaiduoju pėdą, kad batelis lengviau nuslystų, ir stebiu, su tam tikra distancija, kaip suvirpa lūpos, tankėja kvėpavimas ir žvilgsnis sužvilga. Ar vėl atsiranda tas žodis, palinkėjimas, balso tonas.
Einame per gyvenimą kaip devyniaragiai elniai, ragu rėžiantys patį dangų ir svarinantys galvą nuo jo sunkumo, bet tai nereiškia, kad ragai mums buvo duoti ne tam.


She was lying there on her belly, a thin blanket covering all the windings and curves. He swallowed hard as thoughts began to bring back torn peaces of yesturdays image. Clothes sliding down and falling on the ground, skin, exposed and so alluring. And him, being a gentleman.
As if his thoughts were spoken aloud, the girl turned to side in bed, poking her bare leg from under the blanket so that the edge of it just slightly covered her very nakedness.
For a second he thought he saw big and crimson red poppy flowers appear all over her covered body.
The exact second before he gave up and reached for the warmth and smoothness of her embrace.






drawing by szaza

2009 08 27 18.26

landscape code: sun, reappearing trough the clouds
playing: sigur ros - olsen olsen

- And those extraordinary moments when the world spins around, when only one thought makes you curdle and crawl, when the shivers race up and down your thighs...
- Sounds like...
- It is.

Rytą, ankstų rytą, kai žemė atrodo tokia tamsi, neapšviesta, neapdovanota šilumos malonumu, dangus, ten, aukštai, plūduriuoja tobulai žydras.
Tik pakelk akis.
O naktį... Tūkstančiai šviesų, susiraizgę nenumaldomos žmonijos veiklos įrodymai, kelių venos ir arterijos, viršuje užleidžia vietą vaiskiam, pilnam mėlynumui.
Tokiam, kuris neturi dugno.
Tik pakelk akis.
Sakysi, viskas yra ne taip?
Lai.
Kai nuovargis išplautas iš tavo organizmo, kai įprotis vėl tampa saldus nors sekundėlei, kai žodis vėl sugrįžo į spengiančios tylos šventovę, santūriai besišypsantis Buda dar kartą išsiruošia į kelionę labirintu, kurio pabaiga, taip, tas vienas, mažulytis, juodas taškas.
Tik matyt net juodumas atrado vietą tavo gyvenime.
Žuvėdros klyksmas, bangų mūša, pukinė debesų uždanga ir ta truputį teatrališka šviesos juosta ant lėktuvo sparno veda tave teisinga linkme lyg senovinis žemėlapis - rankų darbo ir tokio grafinio tikslumo, kuris nenuvilia net praėjus šimtams metų.
Kitą vertus, gal tai iš tiesų pasaulis nepasiketė.
Reminescencijos tiesiog tvyro ore.

- So, is it likely to happen again?
- No. But everything that comes to an end has a new beggining.
- It's not the same, though!
- Exactly.




Claude Monet

2009 08 24 23.25 Šv. Konstantinas ir Elena


Landscape code: seashore
Playing: Lenny Kravitz - Rosemary



I'll take out the diamonds of my eyes and bring it down to you. On a carpet of crunchy autumn leaves, through the alley of unbroken sun rays.


Balsų klegesyje atpažįstu save per odos vilionę, raizgią mintį, žvilgsnių jungties reminescencijas. Toji idėja gali šokti, raibuliuoti, lietis.
Garsą įkalina sienos, aidas duslus ir tolimas, vanduo nuplauna tiksintį laiką.
Tuščiame kambaryje klausinėju savęs apie ištikimybę. Mintyse kyla nieko nematančios akys. Nevisuomet taip? Pernelyg seniai pamiršau, ką reiškia būti nuoširdžiu pačiam su savimi...
Kelionės gelbsti. Kiekvieną kartą kitokios, skirtingos. Atnešančios nušvitimą ir nuostabą.
Man tikriausiai tūkstančius kartų žmonės kartotų, kad atpirkimo ieškau ne ten.
Bet kai viskas taip netikra, kokią vertę turi jų žodžiai?


And yet again. I'm not here; this isn't happening. Another meaning, another shade, another journey.

2009 08 08 1.57

landscape code: blessed emptiness
playing: the Tiger lilies - Weeping Chandelier


...I was dead then alive, she was like wine...


Dead or alive - that was not very clear - she stood there again seeing, breathing, feeling, being. As if the time skimmed around some dreadful corners and there was no limit, no stopping by, no change of the route just plain backwards.
Yet there was the not. Not HER seeing, breathing, feeling, being. Decades of years vanishing in a pulsing mirage and a new one right in front of her.


Visuomet ateina tas laikas, momentas, kai matai ir nieko nebejauti. Ten tuščia. Ir lyg norėtum kažko pasigesti, dairytis aplinkui ir ieškoti tos pamestos dalelės savęs, bet ten tiesiog tuščia, taigi...
Tik visuomet yra ir tai, kas netuščia. Tarsi iš lėto, lenkdamas pirštus skaičiuotum nuo vieno iki dešimties - vis pradėdamas iš pradžių, pasiekęs dešimt.
Jei taip ženklinama tai, kas tikra, tuomet būsiu Abraomas, kuris nepaaukoja savo sūnaus.
Nors greičiausiai tai tik pleišto paliktos žymės laivo korpuse, jam jau stovint laivų statykloje po visų audrų.
Ir aš vėl nesipainiosiu į tą patį tinklą. Čia bus arba "taip" arba "ne", ir pasirinkimas ne mano.
Kiek daug mums artimi žmonės iš tiesų nutyli ir niekuomet nepasako. Kitą vertus, kaip gerai, kad to, ką nuslepiame mes patys, jie taip pat nežino.


There were no screams. There was no time. The mountain called Monkey had spoken. There was only fire. And then... nothing.

Existencial vacuum becomes the highest expressed form of creativity. After all it's not that easy to create the Great Nothing.




picture by maicen

2009 07 11 19.16

lanscape code: summer rain
playing: Placebo - English summer rain

Ir akimirką pasirodo, kad viskas stabtelėjo. Sustingo ir nejuda, net laikas sustojo. Bet tuomet sukruta šešėlis ankstyvo ryto saulės atšvaituose ant sienos. Akimirkos įspūdis transformuojasi tik į abstrakčią mintį galvoje.
Gyvenimo karuselė nenumaldomai sukasi.
Ten, kur anksčiau driekėsi išdžiuvusi, pavargusi žemė ir karaliavo dykynė, kažkas ima dygti iš naujo, stiebiasi, keroja, auga.
Tik beprotiškai keista.
Taip keista tarsi žengtum per rugių lauką tik pačiomis jų viršūnėmis, nepaliekant brydės, nenuminant nė augalėlio.
Taip keista lyg įstriža saulės šviesa apsiniaukusią dieną.
Šešiasdešimt septyni skarabėjai suka ratus aplink visą kūną balzganai švytėdami ir smėlio laikrodis byrėdamas neša laiką pirmyn, iš naujo grąžindamas faraonus, Babilono vartus, zikuratus ir senąją Eladą.
Tas pats smėlis laikrodyje, tas pats smėlis tarp pirštų.
Jaunoji Nausikaja žengia iš vandenų ir paneria į skaisčią ryto šviesą.
Guliu įsisupusi į patalus ir stebiu saulės spindulių žaismą ant sienų. Atrodo, pozityviajam vaivorykštiniam liūdesiui pavyko ištrūkti iš mano glėbio.
Vasaros valandos prisipildė kažko neišreikšto, kažko, ko aš dar nesuprantu ir ko galbūt nenorėčiau suprasti, tačiau... tai viskas, ką turiu šią akimirką ir švelni beprasmybė užliūliuoja atgal į tykų miegą.

always stays the same
nothing ever changes
english summer rain
seems to last for ages

- I'll come to your shower, I'll crawl into your bed, I'll kiss behind your ears, I'll mess up your hair - said the wind spinning between the high towers and shapes of the city. The snow glitered together with it's words and whispered tales while slowly melting.


Žodžiai, atklydę iš praeities, iš nežinios, iš niekur, kurie atskleidžia jau įvykusią realybę. Žodžiai, užkoduojantys tiesą.
Ir vistiek, negaliu nerašyti, negaliu sustoti ir pasakyti "ne". Po mėnesių sausros, po laimės krioklių, saulės vonių ir šilto lietaus jie vistiek sugrįžta, išsėlina iš užmiršto vienišo kampo, gimsta iš padrikų akimirkų, patyrimų, rikiuojasi bemiegėse naktyse ir sapnuose.
Nuo šito negaliu nusigręžti.
O ranka pakimba ore, sulaikyta nematomo, neegzistuojančio, neesančio. Nebekaupiu praeities artefaktų. Ne todėl, kad skaudėtų, keltų nepasitenkinimą ar baimę. Tiesiog didžiausias artefaktas - patirtis - jau gyvena galvoje ir širdyje ir ten skleidžia savo gležnus žiedus, stiebiasi į viršų, apraizgo mintis, ląsteles ir suteikia formą kūnams.
Bet vistiek tam tikros vietos, akimirkos, žodžiai, situacijos, kvapai turi savitą prieskonį, kuris išoriškai galbūt ir negali būti pajustas, tačiau... užsimerkus viskas bent sekundei iškyla kaip tikra, kaip druskingas jūros kvapo prisigėręs vėjas netoli žaizdotos odos.
Prisilietimams, šnabždesiams, naktims svetimame trūksta to truputėlio, kaip krislelio stebuklingo smėlio akyse prieš užmiegant. Viduje pamažu kristalizuojasi abejingumas.
Tokiais ankstyvais rytais labiausiai nekenčiu dviejų dalykų: veidrodžių ir viso gyvenimo.



I'll come to your shower, I'll crawl into your bed, I'll kiss behind your ears, I'll mess up your hair. Again and again, like mantra. I can't, I simply can't believe that.

– what do you like about me?
- Ah, now...That‘s a question....
- You‘re not gonna answer it?
- Well, let‘s take a look. Remember a person you really liked in the past...
- Why?
- Just do that...
- Mhm, so what?
- Well, now YOU tell me what did you like about him....
- Am, well... I mean... I liked...hm... I JUST liked him...
- You see?..




Vienišos naktys lieka vienišomis naktimis nepriklausomai nuo to kas ten, plačiajame pasaulyje, už tavo lovos ribų, yra ar nėra. Naktys, kupinos minčių, prisiminimų, kuriamų vaizdinių, pokalbių ir, galiausiai, sapnų, kartojasi visiškai neatsižvelgdamos į tai.
...ir kažkieno ranka tau ant liemens, ir pavasario lietus, toks tikras, toks kvepiantis. Visa tai buvo taip seniai ir kartojasi vėl ir vėl. Iš naujo.
Nors, palaukit, to niekada nebuvo iš tiesų, tai tik šneka ilgesys, tuštuma, ieškančios rankos.
Paklydimas neįmanomas, jei taip ir neišėjai į kelią.
O jei išėjai? Tik tuomet kelias išnyko?
Žinau tik vieną, visuomet liks klausimas. Kas iš tiesų yra paklydimas?




... I liked his view of life, it was a one dancing in his mind, I liked where he came from and how the surrounding changed around him still obeying only to what he‘d done. I liked those faces, like the ones well trained in a reflection of a mirror. I liked the scent of confidence and yet, confusion, all in one.
And it‘s never the big things. The only big thing is that you like.

Kai vėl atsistoji ant to paties slenksčio čia, akimirksniu galvoje nebelieka žodžių, kurie priklausytų tau. Visi, išnyrantys iš tavęs, tavo minčių, tavo gilumos tau nepriklauso, yra skolinti. Svetimi. Kalbi kitų žodžiais, jais naudojiesi ir jų svetimumas yra toks suprantamas, toks reikalingas, nes visa aplinkui nebėra tavo ir niekada tavo nebuvo. Žiūri, bet nematai, vaikštai, bet net nejauti, kad dėlioji žingsnius, pakeli rankas ir tik tada supranti, kad išvis jas pajudinai. Juokiesi, nors tavo pačios juokas skamba kaip aidas.
Ir visa, kas egzistuoja tą akimirką, čia, yra tik neapčiuopiama, išsklidusi, surakinta forma toje vietoje, kur, tikriausiai derėtų taip sakyti, turėtų būti širdis.
O tai yra taip teisinga. There‘s nothing In Between.
Pozityvusis, vaivorykštini liūdesy, sveikas ir vėl atvykęs į mano gyvenimą

...button by button, zipper after zipper, string from string you see yourself slowly falling apart, dividing into pieces until there‘s nothing left just some shapes and you yourself, shapeless, siting in the corner watching mind - numbing, spirit – crushing dances of the figures. Your voice seems so distant, cold, indifferent and the blood in the veines, still left in the bodyparts is filled with unsatisfactory urge to be released, freed, untied.


Beprotiškas nuovargis nusinešantis viską, nuplaunantis net mažiausią žolės kuokštelį, gėlės lapą, medžio šakelę, paukščiai, klykaujantys vakaro danguje ir jų negyvi atvaizdai ant sienų, seku miesto ženklus, miesto mažas istorijas ir amžinai lieku jame, be išsivadavimo, be prošvaistės, ar, geriau sakyti, pašvaistės, nenugalimai skaičiuodama dienas, valandas, minutes, sekundes....
Tik iki ko?
Šaltas ledinis balsas aidintis visagalybėje kartoja, kad manęs neišgelbės nuostabiausi pažadai, subtiliausi prisilietimai, šilčiausios glamonės.
Visa tai čia - tik liga, šnekanti už mane, tik fiziologija, tik ląstelės ir kūno skysčiai, žinau, bet ledinis balsas – kaip didžiulis bokšto varpas – visur, aidintis, paskandinantis, nusinešantis.
Šimtus milijonus kartų teisi ir neklystanti - tik pragaištis atneša žodžius, eilutes, metaforas ir kristalizuotas enigmas. Tik pragaištis sugrąžina tą nesupainiojamą supratimą, kad esi, egzistuoji, tūnai šiose naktyse ir vis ilgėjantys prieblandos vakarai, tokie žadantys, liūliuojančiai šnabždantys, yra tavo rakštis, tavo skundas, tavo neišreikšta aimana, kurią dovanoji kitiems, kaip vilties krislelį, kaip sagą, kuri išlaisvina iš tramdomųjų marškinių.


...to be released, freed, untied. As well...

button by button
zipper after zipper
string from string

just in another way.

Empty Bed Blues

"They slept on the ground. Ground was warm and covered in small crystals. Crystals came from sky. Sky was polka - dotted, like her childhood dress. Dress was made from linen. Linen was always the material to wrap those, who passed away."
She silently whispered the words to herself.
It was their game.


Kai skausmas tave lydi kiekviename judesyje, kiekviename žingsnyje, pajunti keistą laisvę. Nes, siekdamas bent krisleliu išvaduoti kojas, rankas, visą kūną nuo skausmo, perkeli savo dėmesį į išorę ir imi labiau gyventi tuo, kas yra už tavo ribų.
Mažos plonos kojytės, sukaustytos didžiulių grubių batų.
Pastatai, skirtingų dydžių ir formų, skendintys smoge.
Paukščių balsai, tave pasiekiantys net pro ausines ir muziką.
Labai keista laisvė.
O gal kaip tik - tokia, kokia ir turi būti.
Iš vienos pusės - besimėgaujanti neaprėpiamybe ir plūstančių detalių gausa išorėje. Iš kitos - suvaržyta ir sugniaužta skausmo veriančio viduje.
Nes kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad beveik nieko nėra vienareikšmiško.
Net pati vienatvė nėra vienaprasmė.
Ir tas, kas bent kartą ją patyrė - žino. Visiškai nebesvarbu - septynis ar septyniasdešimt septynis kartus.
Ji turi ir kitą pusę.
Tą, kuri ypatingai gaji visų menininkų, keliautojų, ieškotojų, kūrėjų ir atradėjų širdyse. Tą, kuri iš tiesų neskauda.


A game of letters to each other. Sometimes short, sometimes - almost endless. Where sentences have to end in one word and begin in the same one. This sequence sometimes is very ridiculous.
She sighed.
But they both knew. Recurring words were the ones that really mattered. The ones, that ciphered truth.

Sipping hot wine from their small flasks, they rolled glass marbles one after another down the stone stairs. The view of the whole city was in front of them, changing, shimmering, glowing in the dark.



Paskendau sapnuose ir svajonėse, kur nebežinau, kas tikra ir kas išgalvota, kur nebeesu tikra, kad trimatė laiko ir erdvės moneta apsivertė, ir ar iš lėto, bandydama išlaikyti lygsvarą, einu būtent tos pusės briauna.
Nebežinau ar žodžiai gali užšifruoti ateitį ar ją labiau veikia tyla.
Nebenoriu galvoje regėti tūkstantį kartų jau pergalvotų minčių, kurios - juk sutariau su savuoju aš - nėra geros ir teisingos.
Vis klausinėju savęs, nors iš tiesų žinau, kad daug labiau norėčiau tiesiog peršokti per laiką, per įvykius, tiesas, netiesas, klaidas, dorybes, džiugesį, šypsenas, skausmą, gailestį, realybę ir atsidurti ramybės taške, kur į jūrą leidžiasi saulė.
Man reikia rast, ieškoti negana.
Nematoma ranka glosto sprandą, tirpdydama mintis, kaip sniegą, nuo kurio jau pavargau, ir siunčia šiurpuliukus nugara žemyn. Aš jai pasiduodu.
Ras(iu).



The echo of the glass repeatedly rattling to the cold and wet stone was their music. The wine was their conversation. And the night was reading the stories from their hearts.

- I guess the things you do after you're twenty are the ones that really matter... - he said sipping hard on the rolled joint.
- Then, we're screwed.
- Probably...But if we lived up to twenty, guess it's not that easy to take us down...

Drėgmė smelkiasi į odą, į plaukus, drabužius, net į mintis. Netikrumas apsunksta, nusėda ant pačio dugno ir tingiai pasakojasi savo bėdas. Iš galvos, maždaug ties smilkiniais, traukiu plonus miglų siūlelius ir juos išskleidusi erdvėje priešais save atidžiai tyrinėju. Net tingus apsunkusio netikrumo balsas, taip pat žodžiais piešiantis miglų skraisčių raštus, netrugdo man žavėtis visu reginiu.
Miglų skraistės, ištrauktos iš galvos dar kartą primena, kad nieko negali žinoti iš tikro išskyrus pastarąjį faktą, bet šią akimirką man tai visiškai nesvarbu. Visa tai dar tik ateityje, net jei ji nubrėžta ir neišvengiama, galbūt kaip tik dėl to, nejaučiu rūpesčio.
Tikėdama tik pokyčiu, aš išvedu vieną darinį iš trijų sąvokų, jie jau reikia sudėti viską į žodžius, ir spoksau į dangų atviromis akimis, skaičiuoju debesis. Tuos nuostabius debesis, kaip sakė Bodleras.

The girl was just standing there and rethinking the words he just said. She couldn't feel her toes, the socks were all wet, but the dark night sky was all clear and it seemed the whole world, at least this block, with all the plain grey buildings, was calmly asleep. She took the joint from his hand and smiled.
- You're quite right...

- I'll come...
- Don't. You'll never learn the language. You'll never enjoy the weather. You'll never appreciate the beauty.
- You're cruel.
- I know. Simply, don't call me again.
- I...
- - - - - - - - - - - -

Skaičiuoju žolių stiebelius vėjyje. Jų tiek, kiek niekur kitur, niekaip, niekada nebūna. Viržiai ir samanos. Ledas ir ugnis. Neegzistuoja žodžiai, kuriuose tai galėtų apsigyventi, lygiai kaip neegzistuoja skaičius, kuriame tilptų žolių stiebelių šnabždesys.
Ir visa tai lėta tėkme, lėta žodžių lavina atplaukia ligi siauro tarpeklio, pro kurį veržiasi gaivi ryto šviesa.
Visa, kas baigias, grįžta į pradžią, ir visa, kas buvo, pasikartos.
Vienintelė begalybės forma.

He hang the phone.
There are wonders of the world never to be understood by some. She is one of those. So is the island.
He couldn't handle all at once.
Too much amazement that stops a beating heart and freezes the blood flow...

- Captain, are you sure you want to set sail in this hell of a weather?
- People forgive, the mother sea - never.
- You know, she waits right there on the breakwater.
- And she knows better then I do...

Visuomet galvojau, kad tikrai to noriu. Dabar, pirmą kartą, iš tiesų suabejojau ar taip yra. Suabejojau ne dėl savo norų, bet dėl to, kad norui išsipildžius tiesiog nieko nebeliks. Suabejojau apskritai viskuo.

Bet žinau kas liko. Liko sniego pusnys į kurias įkrenti, būdamas dar vaikas ir šaltutėliai varvekliai, kuriuos laižai, puikiai žinodamas - mama stebi pro langą. Liko slapta šypsena veide, kuri nusprūsta nuo lūpų visiems jau atsistojus ir palikus stalą, kai prieš tave didžiausia krūvelė monetų ir žinojimas, kad sėkmė čia niekuo dėta, net jei tie žmonės ir yra tavo geriausi draugai.

Suabejojau apskritai viskuo ir todėl man užgniaužė kvapą stebint kaip naiviai žodžius, sakinius ir situacijas dėlioja žmogus, kuris anksčiau mane visuomet sugrąžindavo atgal į žemę, kuris niekad taip ir nesuprato, ko aš ten nosimi maišau po dangų.

Akimirką, išsigandau pati savęs.

Bet tik akimirką. Tokią pačią akimirką, kaip ir visos kitos, kuri taip pat pralėks beveik nė nepastebėta ir nespėjus nė mirktelėti ją pakeis kita.

Imu galvoti, kad greitai turėsiu pakankamai žiaurumo pasielgti taip, kaip dabar trokštu labiau už viską.

Arba, kaip kad visados ir įvyksta, tas poelgis ateis savaime, aplenkdamas mano valią ir pasirinkimą.

Nes abejonė, daug geriau už visą kitą, žino faktą, kad nesi laisvas ir niekuomet nebūsi.

And I kept there waiting and counting from one to five over and over again. But he never turned back. What was I thinking? The sea never forgives. And I am proud of that. Always were.