69.65.85.69

2008 05 05 23.34

Bevardis herojus guli ant asfalto ir užsimerkęs bando suskaičiuoti kelias kūno dalis jam skauda. O skauda taip, kad atrodo vien tik skausmas galėtų užpildyti visą erdvę aplink. Todėl jis ir skaičiuoja. Taip skauda mažiau. Jis racionalizuoja skausmą.
O kas pasakys kiek vakarų iki šiol jis, atsigulęs į lovą, įsivaizduodavo kaip aplink jo kūną lėtai brėžiama plati balta linija. Kiekvieną vakarą matydavo tai savo galvoje, vos tik atsigulęs į šeimyninę lovą.
Tiesa, vieną dieną žmona pareiškė, kad jo nekenčia, kad jis ne tikras vyras, kad kaimynas Antanas daug tikresnis ir liepė nešdintis iš namų. Jis tylėdamas susirinko daiktus, vis dar tylėdamas atsistojo priešais savo žmoną, įsakmiai stypsančią šalia atidarytų durų, ir tuomet pasipylė tokia keiksmažodžių tirada, kokia tikriausiai būtų privertusi pabalti net patį blogio demoną. Jis net nebuvo tikras, ar kai kuriuos iš tų žodžių dar kada nors per savo pusės amžiaus ilgio gyvenimą iš vis buvo ištaręs. Bet išėjo šypsodamasis.
Kitą dieną metė darbą ir išėjo į pensiją. Susirado kuklų butuką miesto pakraštyje ir kasdien pasidovanodavo sau ką nors, kam prieš tai visuomet pasakydavo ne. Tiesa, aplenkdamas tik vieną troškimą, kuris tūnojo taip giliai jo sielos tamsoje, kad tikriausiai būtų tiesiog miręs nuo vieno vienintelio saulės spindulėlio.
Ir vistiek kasnakt prieš užmigdamas matydavo tą pačią baltą liniją, lėtai brėžiamą aplink jį.
O dienos vis dažniau nuskęsdavo ant pačio vyno stiklo dugno. Ir mūsų bevardis herojus ėmė atvirai dėbčioti į žmones, paprasčiausius praeivius gatvėje, su piktu nepasitikėjimu. Tik to nepasitikėjimo dugne galėjai įžvelgti mažą juodą klausiantį taškelį, kuris visur ieškojo pritarimo. Gerai įsižiūrėjęs.
Bevardis herojus tyso ant asfalto ir skaičiuoja sekundes. Skaičiuoja, kiek laiko jam skauda. Nes taip skauda mažiau. Užmerkęs savo tyras ir dideles, beveik vaikiškas, akis jis nemato kaip dramatiškai iš tiesų atrodo šis vaizdas.
Bevardis herojus tyso ant pilko asfalto, gatvės viduryje, o aplink jį vėjas sklaido iš seno, suklypusio portfelio pasklidusius baltus popieriaus lapus. Jo rankos, švelnios, beveik moteriškos rankos, trūkčioja nuo skausmo, o ant šaligatvio pradedančios buriuotis pusamžės moteriškės ima aikčioti į šių trūkčiojimų ritmą.
Kažkas prasibrauna pro žmonių būrį, pripuola prie mūsų bevardžio herojaus, bando patikrinti jo pulsą ir sušunka:
- Greitąją! Greičiau!
Bevardis herojus dar pagalvoja, kad vertėtų paprašyti, kad kas nors aplink jo kūną apibrėžtų plačią baltą liniją, bet jau nebespėja to ištarti, kai jį nusineša begalinis silpnumas ir tamsa.
Vėjas nurimsta ir balti popieriaus lapai nebesklaidomi paklusniai sugula aplink bevardžio herojaus kūną. Ant jų lieka besiburiuojančių smalsuolių pėdos. Eismas gatve sutrinka visam pusdieniui.





P.S. Bevardis herojus buvo vardu Rimas. Ir moterys jam niekada nepatiko.