Jis visada galvojo, kad Jie gimsta iš vėjo.
Tik iškeliavęs suprato, kad vėjo ten niekada nebuvo. Tik karščiu šnabždantis virpėjimas.
Tik sugrįžęs išskaitė begalinį ilgesį savo akyse, kai žvelgė į vienintelę smulkutę vandens versmę. Tik čia buvo namai.
Jo tauta gyveno oazėse, kurios iš trijų pusių ribojosi su smėlio ir pilkų akmenų plyne. Trys nedidelės bendruomenės buvo labai skirtingos, bet vadino save tuo pačiu vardu, – nambungai - kalbėjo ta pačia kalba ir...buvo labai nepaprastos.
Nambungai neturėjo dievų. Netikėjo jie ir dvasiomis. Nesimeldė protėviams. Neaukojo gamtos jėgoms. Iš jokių medžiagų nelipdė totemų, nepiešė simbolių, nešoko ritualinių šokių, nekūrė dainų.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad bendruomenė tiesiog neturi religinio kulto.
Bet, pats negimęs nambungu, negalėjai žinoti.
Negalėjai žinoti, kad jų dievas yra pati plynė.
Kad jų dvasios gyveno ant kiekvieno bokštelio pavidalo akmens plynėje.
Kad jos buvo visa – protėviai, esantieji ir jų palikuonys.
Kad joms nereikėjo aukoti, tik – kalbėtis.
Kad joms nereikėjo totemų, simbolių, nes jos buvo... tikros.
Kad joms nereikėjo kvietimo šokių – jos visada ten būdavo.
Kad joms nereikėjo dainų, kurios papasakotų apie viską palikuonims – gimęs nambungu tai jau žinodavai.
Svarbiausia – nambungams nereikėjo kalbėti APIE savo religija, praktiškai – tik SU ja.
Tad pasaulyje niekada ir nebuvo ištartas nė vienas žodis apie tai, kuo tiki nambungai. Jie tai suprasdavo be žodžių. Kiekvienas turėjo savą, unikalią religiją ir kartu visiškai tokią pačią kaip jo tautiečiai.
Nambungai šypsodavosi, kai vienas iš jų vakare pakildavo iš žmonių rato, susispietusio aplink laužą, ir, palikęs sulu, vietinio gėrimo, kuris padėdavo ištverti vandens trūkumą dykumoje, puodelį, nužingsniuodavo link bokštelius primenančių akmenų nusagstytos plynės. „Išėjo kalbėtis“ – pagalvodavo ir toliau dirbdavo savo kasdienius darbus.
Ir jis, Gholis, išeidavo kalbėtis. Beveik kasdien. Būtybės, gyvenančios ant bokštelių formos akmenų, buvo jo gyvenimas. Jo nuostaba. Jo patirtis. Jo žinios ir išmintis.
Jo namai.
Bet vieną dieną jis iškeliavo. Berniukas iš neatrastos nambungų tautos, kuris pats atrado didžiulį pasaulį. Išmoko, pamatė, patyrė tiek daug visko. Ir pagaliau suprato, kad jie negali gimti iš vėjo. Nes vėjo jo plynėje niekada nebuvo.
Tai supratęs žinojo, kad turi grįžti. Nes tik ten galėjo išskaityti begalinį ilgesį savo akyse. Nes tik ten buvo namai.
Gholis niekada taip ir neprabilo apie nambungų religiją. Na, bent jau „aš“ vardu.
Jis vienintelis iš nambungų tautos išmoko rašyti. Nepažįstama, jiems niekada nematyta kalba.
Ir vienintelis suprato, kad popieriuje, kaip ir ant bokštelių pavidalo akmenų gali gyventi būtybės, su kuriomis gali kalbėtis, kuriomis gali apsimesti, kurioms gali viską papasakoti.
Šią akimirką, tai skaitydami, jūs patys, išgėrę sulu ir išėję į akmenimis nusagstytą plynę, kalbatės su nambungų bokštelių būtybėmis. Tik truputį kitaip.
Tai ir yra Gholio tautos religija. Kuri visgi gimsta iš vėjo.
*288 – 289* Bokštelių plynė
