69.65.85.69

2008 03 31 23.29

Kai guli viduryje kelio, tiesiog ant asfalto, vedančio į nežinią, galvoje kyla keistų minčių.
Netikėtai pastebi, kad saulė leidžiasi nepakartojamai gražiai, ir virš laukų kylantis plonytis rūkas, toks trapus, vos pastebimas, yra labai nuostabus. Kad jau pakankamai šilta ir paukščių vakarinės giesmės tapo daug įvairesnės, daugiabalsės, daugiasluoksnės ir beveik... matomos ore.
Pastebi visa tai ir visiškai pamiršti faktą, kad net keliu į nežinią bet kada gali pravažiuoti automobilis. O tu juk guli viduryje kelio, ant išpieštų dviejų baltų juostų!
Bet nepaisai to, vistiek guli ant grubaus juodo paviršiaus ir stebeiliji į vakarėjantį dangų. Pasukus galvą į kairę matai krūmelius, apkibusius tamsiomis, sudžiuvusiomis ir susitraukusiomis uogomis. Tikriausiai pernykštėmis.
Dešinėje nuo savęs, šiek tiek tolėliau, įžiūri pirmuosius šviesiai žalsvus lipnius pumpurus ant medžių šakų.
Dar kartą. Kairėje - sudžiuvusios uogos, dešinėje - sprogstantys pumpurai.
Guli. Nesikeli. Lauki atsėlinančios tamsos.
Stebi kaip į dangų kyla baltų dūmų draiskanos, vėl ir vėl keli pirštus prie lūpų
Užsimerkus matai, kaip linijos, nupieštos po tavimi, ima judėti ir bėgti į tolumą. Bet atmerkus akis jos vėl sustingsta ir lieka, tarsi įkalintos po tavimi.
Tamsa jau čia pat. Galbūt tamsoje iš tolėliau pastebėsi besiartinantį automobilį? Juk paukščiai jau nutilo, o ir šviesos turėtų matytis iš toliau....
Tik ką darysi tuomet? Net jei bėgsi, tai į kurią pusę?
Dar kartą.
Kai guli viduryje kelio, ant dviejų išpieštų linijų, vedančių į nežinią, galvoje kyla keistų minčių.
Even when there's nothing else to destroy, there's always yourself.