2008 12 03 23.34
- You are the sweet and sour truth of life...
Said the priest kissing her inner thigh.
And then he ran. Far into the woods. And prayed. And prayed. And prayed.
But it was all empty words.
Ten, kur anksčiau karaliavo žodžiai, dabar viskas išklota vaizdais.
Jie fiksuojami kaip pavieniai kadrai realybėje, kuria jau seniai nebetikiu, ir atplaukia iš fiktyvaus vandenyno, kuriuo patikėti iki galo vis nesiryžtu.
Jaučiu, kaip palengva slystu žemyn sėdynėje, galva linksta ir ieško atramos. Kaip potvynis ateina sunkumas, lipdantis akių vokus, barstantis nuovargį ant odos ir sunkinantis visą kūno tūrį.
Tada laikas sulėtėja ir kas atrodė akimirka, čia trunka pasyvią ir lėtą amžinybę.
Tu supranti vieną, o tavo kūnas kitą. Ir nieko daugiau netrokšti, kaip nepaleisti šitos būsenos.
Kažkur matytas rankinės raštas ima šokti ir raibuliuoti spalvomis, žmonės geltonomis akimis tau šypsosi ir pasakoja apie savo pasaulį, juodos katės, nagais įsirėžusios į vamzdį, slysta juo žemyn ir murkia.
Tamsūs siluetai šoka stepą aidinčiame koridoriuje.
Žmonės sako tai, ką nori girdėti.
And if something's not there, where it's suppose to be, don't pretend it was suppose to be that way.
We are born that way.
Now run into the woods. And pray.
