2010 11 17 16.53 Traukinys Vilnius – Kaunas
Landscape code: cosy darkness
Playing: Tim Kay – My world
... ir tiesa, kad geriausios akimirkos ateina netikėtai, kai jų visai nelauki, kai susikuri stebuklą netyčia. When you Let Go.
Kuo labiau rūpinausi, kuo labiau išgyvenau, tuo viskas atrodė sudėtingiau ir tamsiau. Tarsi oro balionas kristų iš dangaus be jokios priežasties. Jokio vėjo, tobulos oro sąlygos, pilna talpa dujų, įgudęs vairininkas ir... vis tiek krenta.
Pasirodė, kad tereikėjo tik paleisti. Palikti baliono skrydį savai eigai, nematomiems vėjams ir atmosferai. And just enjoy the Ride.
Vis dar lieka šiek tiek menkų darbelių, šiek tiek pagalvojimo, bet iš tiesų jau tegali tik mėgautis skrydžiu, aukščiu, vaizdu ir tyru oru.
Tik viena diena ir vėl norisi šokti vidury gatvės, nepaisant praeivių, traukinyje, pilname keleivių, troleibuse po pavargusios darbo dienos. Reikės leisti sau dažniau pasidovanoti kitą pasaulį. Nors vienai dienai.
Pasaulį, kuriame gali būti kvaila, nieko nežinoti ir nepažinoti. Kur leidžiama neprisiminti taisyklių, pamiršti reikalavimus. Nes tas pasaulis ne tavo. Ir nesvarbu, kur rasi tą pasaulį – kitoje pusėje žemės rutulio ar tiesiog už kampo – jis tavęs laukia.
Ir tik reiktų dar išmesti visą papildomą balastą. Tuos smėlio maišelius, pripildytus sunkiais žemiškais prisiminimais. Paleisti juos keliauti ten, iš kur atėjo.
Negaliu atsidžiaugti. Aš vėl rašau. Aš vėl šypsaus.
Tamsusis adventas man pasibaigė dar net neprasidėjęs.
Esao Andrews “Other Half of Letting Go”
