69.65.85.69

2007 12 03 10.05 - 2007 12 07 10.45

Lietus buvo kaip trukdžiai šlapiai atsispindinčiame žemės veide. Smulkūs lašai išsisklaidydavo smulkiais blyksniais šaltai švytinčiame balų paviršiuje. Vanduo, kaip gyvsidabrio karoliukai, žingsniuojant slinko grindinio plytelių tarpeliais ir nyko tik ant skirtaspalvio bruko.
Akimirką jai pasirodė, kad prieš akis šmėkštelėjęs namas ant sienos turi milžinišką žaizdą. ji plečiasi, pulsuoja... Tai truko tik akimirką. Siena buvo paprasčiausiai pradėta dažyti rausvai rudais dažais ir nebaigta. Tikriausiai dėl lietaus.
Ji girdėjo savo žingsnius tuščioje gatvėje. Jie buvo tokie tolimi, tarsi iš tiesų būtų ne jos. " Miegu, vėl miegu atmerktomis akimis" pagalvojo.
Pabandė prisiminti kaip atsikėlė. Tuščia.
Pusryčiai? Tuščia.
Eilinis rytas, eilinis prisiminimų nebuvimas.
Pasaulį užvaldė visaapimantis deja vu jausmas.
Ji atsibudo.
Sėdėjo auditorijoje ir žvelgė į šviesos atspindžius kampe. mistiška šviesa sklido nežinia iš kur ir lyg aureolė gaubė niekuo dėtą kampą. Prieš ją gulėjo sąsiuvinis. šios dienos dienotvarkė. Ilgas sąrašas darbų, žmonių, kuriuos šiandien matys, vardai.
Kaip ir dienų dienas iki šiol, ji padarys visus tuos darbus, bus su visais šiais žmonėmis. Bendraus ir šypsosis jiems.
Tik...
It's not the question of people needing you, it's the question of your own need of those people...
Atodūsis buvo panašus į ūksmingą vėją už lango. Ilgesys, kaip nerimstantis plačiasparnis paukštis, susisupo lizdą jos viduje. Pūkeliais apkamšytą lizdą sūpavo pakrantės medžio šakos. Savo bangų galvas šalia guldė Didysis Vandenynas. Bangos gulė viena po kitos ir saldžiai užmigdavo. Didysis Vandenynas dainavo joms nesibaigiančią lopšinę.
Dainuojančio Didžiojo Vandenyno melodijos nunešdavo į tolimas gelmes. Potvyniais ir atoslūgiai čia nepalikdavo pėdsakų, vanduo buvo ramus ir netroško niekur bėgti, tekėti. Žalsvaskarės jūržolės tingiai šoko savo šokius ir sudarinėjo didingas kaleidoskopiškai mirgančias figūras. prie jų kojų kriauklėse slėpėsi perlai. blyškus jų švytėjimas persisunkdavo net pro kiautus, kai ilgastiebių jūržolių šokis pasiekdavo kulminaciją, apogėjų. Dugno smėlis į jų šokio ritmą sūkuriavo žalsvai melsvame vandenyje.
Didysis Vandenynas jos viduje stiklo puta aptraukdavo žvilgsnį ir lengvai sūpuodavo jos kūną.
Viskas buvo labai paprasta. Ji pernelyg pasiilgo Didžiojo Vandenyno. Vandenyno, kurio gelmėse tirpo pasaulis ir laikas. Auksaspalvio Vandens, kuris niekuomet nebuvo tuščias.

while floating in the rhytmic sea
and sinking into the melodic bottoms
my fingertips write their path
straight into chalky ceiling
black on white and
white on black
they dance and draw
short stories, epic journeys, rendez - vous
then land like heavy autumn leaves
and rests a tiny peace admiring
the spectacles abowe them
just behind the glass
a lazy morning smiles from all his greyness
and taps his foot to the sea rhythm
all hidden in the fog disguise

2007 11 21 23.49


Šiandien diena, kai sninga tik nuo medžių. Nuogos jų šakos stiebiasi lig pat dangaus, pasidabruotos baltu šerkšnu, o rūkas savo gijas iškaišiojo tarp jų. Taip pasislėpė supratęs, kad yra mažų mažiausiais nepageidaujamas. Jau metas jam visam pasiversti šerkšnu. Artėja Gruodis.
Stovėjau po tokiais sningančiais medžiais ir tyliai klausiausi jų pavargusių, nuogų šakų maldavimo. jos trokšta sniego. Poilsio, po kurio vėl turėtų jėgų sprogti nuo žalumos, žydėti spalvomis ir megzti audeklus iš šimtų sėklyčių.
Klausiausi ir mintyse dėliojau jiems raminančią giesmę.
Ir tuomet, pasinėrusi į medžių balto maldavimo ir savo pačios raminančios giesmės melodiją, supratau.
Supratau, kad šiuos kelis mėnesius gyvenau kitų stiprybe. kiti žmonės buvo mano virvinės kopėčios įveikiant kasdienybės kalnus ir mano inkarai sustojant pačiuose vaizdingiausiuose užutėkiuose.
Nes savąją stiprybę jau buvau nemenkai išbarsčiusi, ypač per pastaruosius metus. kaip ir tie medžiai, buvau jau tokia pavargusi, maldaujanti pagalbos iš šalies, kaip išganingos manos iš dangaus - sniego.
Šis stiprybės skolinimasis nebuvo parazitinis, apskritai nebuvo neigiamas dalykas. Ramstydama save kitų stiprybe aš lygiai taip pat stengiausi dalinti, ką turėjau geriausio. Savo žinias, šypsenas, pasitikėjimą, rūpestį ir švelnumą.
Ir tik retkarčiais pasijusdavau truputėlį nejaukiai, tarsi stovinti nes savo batuose, persiėmusi kažkuo svetimu, nepriklausančius sau.
Tačiau šis pagyvenimas kitų stiprybe man buvo būtinas. Kitaip nebūčiau pakilusi. Nebūčiau sulaukusi šios dienos, kai stovėdama po sningančiais medžiais supratau, kad atgavau Savo stiprybę. Savas jėgas. Save.
Jau sukaupiau pakankamai savasties energijos, kad galėčiau dėlioti raminančią giesmę medžiams. Kad galėčiau iš tiesų pati tapti stiprybės donore kitiems ar deramai atsidėkoti tiems, kurie man jos suteikė daugiausiai, kai reikėjo.
Dievaži, gyvenimas yra kaip jūra. Jis atsirita į tavo krantą bangomis.
Jau buvau spėjusi pasiilgti šios bangos. O ji nebūtų atsiritusi be visų tų žmonių, kurie šiandien supa mane.

2007 11 09

Sleep shortage comes in waves
a caravel resistence
against the rage of storm
noise crows circling
the infinity of rise
macabric bells that
state existence
every quarter

Step through the mirror
in reach of your reflection
embrace and float
in the thin air
the perfect circle divided into
fourty eight of thirty wings
To stay beyond?

"The time's not yours"
hiss the sun, the clouds
and shadows of the walls
but you induce sleep shortage once again
and try to hush yourself:
"We'll stay,
we'll stay beyond"

2007 11 07 00.35

Koridorius atrodė begalinis. Jo ilgumą dalino tik apšvietimas - horizontalūs šviesos dryžiai lubomis besirikiuojantys į tolį. Šioje šviesoje sienos atrodė išrasoję ir negalėjai suprasti nuo karščio ar nuo šalčio jų šviesi ir gliti elektrinė spalva atrodo tokia spindinti.
Ji nejautė šalčio, tuo labiau šilumos. Viskas, ką juto, tebuvo širdies tvinksėjimas. Pirštų galiukuose, viršugalvyje, pažastyse, keliuose. Tvinksniai buvo kaip nenutrūkstantis muzikos ritmas. Jos žingsnių ritmas.
Ji nebuvo tikra ar šio ritmo šaltinis yra jos pačios širdis, tačiau kojos pakluso ir nešė ją begaliniu koridoriumi pirmyn.
Šviesa ėmė ryškėti ir įgauti vis daugiau gelsvai rusvo atspalvio. Žingsniai lėtėjo, eiti darėsi vis sunkiau.
Ritmiškas tvinksėjimas išnyko akimirksniu ir ji suvokė turinti akis, gebanti jomis matyti. Pažvelgusi žemyn išvydo savo kojas iki kelių įklimpusias biriame smėlyje. Jos visiškai nejudėjo, tačiau smėlis aplink jas pamažu skirstėsi, traukėsi į šalis, nyko.
Nyko tokio pačio smėlio jūroje, kalvose, daubose ir kauburėliuose. Aplink tebuvo tik smėlis ir svaiginančios mėlio dangus. Bekraštė dykuma, milijardų smėlio dalelių karalystė, virš kurios degė liepsnojantis saulės kamuolys. Saulės šviesa buvo tokia ryškiai balta, kad ji turėjo prisimerkti.
Tą pačią akimirką pajuto nepaaiškinamą jėgą tekant jos rankomis.
Parklupusi ėmė žarstyti smėlį, semti jį saujomis ir kastis gilyn.
Iš po smėlio sluoksnio kilo seniai žmonių palikti daiktai, įrankiai, žaislai, drabužiai, kaulai ir sudžiuvę lapai. Ištisi gyvenimai nėrėsi jai prieš akis ir palikdami smėlio slėptuves mįslingai šypsojosi, tarsi žinodami paslaptį. Ji lietė juos kaip neregys, norėdama įsiminti kiekvieną detalę, išlinkį, kontūrą, tačiau pajuto, kad nesugebės.
Smėlis aplink ėmė raudonai tamsėti ir suktis, banguoti, kilti tarsi siena. Liepsnojantis saulės diskas tolo ir dangaus mėlynumą pakeitė smėlio audros tamsa. Iš prieblandos ji pamažu augo į akliną tamsybę, kuri prarijo visą jūrą smėlio.
Dabar tai tebuvo tik visiškai tamsi, aklina patalpa. Ji pajuto klūpinti pačiame tos patalpos centre ir pamatė iš kampų artėjančią mirguliuojančią šviesą. Atrodė tarsi kažkas žaistų su veidrodžių atspindžiais: švieselės keitė pavidalą, raibuliavo ir šoko ant skandinančiai juodų sienų. Akys nespėjo gaudyti šviesų šokio, kambarys buvo kupinas judėjimo.
Ji pajuto begalinio nuovargio antplūdį. Kūną patį traukė žemyn ir ji atsigulė. Užmerkė akis.
O kai jas vėl atmerkė, virš savęs išvydo aukštos, stulbinančios žalumo žolės stiebelius ir dangumi plaukiančius lengvus, purius debesis. Jautė, kad jos kūnas tarsi įsiurbtas į žemę, įsunktas į ją, tapęs dalimi. Negalėjo pajudėti, tačiau ir nenorėjo. Ištirpo neskubančiame debesų plaukime dangaus skliautu ir siūbavo kartu su švelnaus vėjelio kedenama žole.
Akimirką, kai suprato, kad paprasčiausiai nustojo egzistavusi, pajuto, kad krenta. Kritimas nebuvo ilgas ir visiškai jos negąsdino. Po kelių akimirkų ji paniro į vėsų orą. Kūnas tiesiog sklendė jame. Aplink rikiavosi baltai apsnigtos eglių viršūnės. Neliesdama nė vieno spyglelio ji lėtai yrėsi tarp jų, stvarstė žėrintį sniego baltumą, dėjosi jį į kišenes, krovėsi užantin ir skaičiavo: "Vienas...Du...Trys..."
Tuomet giliai atsiduso ir nėrė gilyn.
Jūros dugnas pasitiko žalsvai melsva sodruma ir sidabrišku žuvų spiečių žvilgėjimu. ji nardė tarp jų ir jautė kaip mažos žuvytės plakasi jai aplink kojas, strėnas ir pečius. Jų žvynų sidabras padengė jos kūną ir ji žinojo, kad ėmė žvilgėti lygiai kaip ir jos. Dabar jos oda nebebijojo nieko, o plaukai bangavo ir skleidėsi aplink, išaugę iki neregėto ilgumo. Tarp jų gijų pastebėjo spurdant būrelį vos vos rausvų mažyčių medūzų. Jos pulsavo ir su kiekvienu tvinksniu jų būrelyje vis daugėjo. Galiausiai medūzų buvo pilna visur aplink ją ir jos neskubėdamos oriai kilo į paviršių.
ji jautėsi visiškai saugi ir atsidavė medūzų sinchroniškam pulsavimui. Šis ją iškėlė į patį paviršių ir atidavė putotoms bangoms. Bangos ją sūpuodamos nešė kranto link, tarsi begalinėje horizonto linijoje būtų išvydusios mirksinčią švyturio akį.
Jūra po ja vis labiau seko ir paskutinė labiausia putota banga švelniai ją paguldė ant kranto.
Ji pasikėlė ant alkūnių ir paskutinį kartą pažvelgė į visais raudonais atspalviais besimainantį tolimą saulėlydį. Suprato, kad metas grįžti.
Čia laukė minkšti patalai ir jauki šiluma. ji palaimingai padėjo galvą ant pagalvės, įsisupo į pūkinę antklodę, įsikniaubė ir pajuto kaip miegas pamažėle ima ištrinti realybės kontūrus.
Kažkur tolumoje jai mojavo naujas, auštantis rytas.

Thrice. Of dust and nations. mp3