2008 06 06 20.55
BOOM!
- Visi čionai! Greičiau!
Vaikiškas balsas perskrodžia tankią tylą ir jie visi pasileidžia link sprogimo epicentro. Dangus čia tamsiai geltonas, o purpurinė žolė, kurią jie mindo savo vaikiškomis basomis kojomis žaižaruoja ir tviska kaip stiklinis deimantas.
Nerealiam, fantasmagoriniam pasauly berniukai žaidžia karą.
Jų plaukai susivėlę ir murzini, oda suodina, drabužiai apkritę purpuriniais stiebeliais, tačiau akys... akys tviska net labiau už netikrus stiklinius deimantus. Jos pilnos.
Pasiutimas čia maišosi su akiplėšiška drąsa, smalsumas su įniršiu, kerštas su instinktu, o pačiame dugne mirksta krislas tikros baimės.
Sprogimo aidas juos priverčia suklusti, kūnai įsitempia kaip stygos ir jie bėga. Bėga kaip laukiniai gepardai išdegintose savanose besivydami auką. Bėga taip, lyg tai būtų paskutinė gyvenimo akimirka.
O ji iš tiesų bet kada gali būti paskutinė. Sprogimai aidi vienas po kito, anglies juodumo pastatai griuva lyg stumtelėti domino kauliukai, o jie vis skuba naikinti to, kas liko nesunaikinta po ugnies ir nuolaužų kruša.
Priešui - tik mirtis!
Jie beveik nesikalba, o ir ištarti žodžiai akimirksniu virsta įsakymais, reikalavimais, ultimatumais
Jų veiksmai tikslūs ir mechaniški. Po jų lieka tik ryškiai raudoni perlų pavidalo kraujo lašai ant juodų sienų, purpurinės žolės geltono dangaus fone.
Jų akys taip pat geltonos. Ir pilnos karo.
O mergaitės?
Mergaitės laukia. Prie nerealaus, fantasmagorinio pasaulio ribą žyminčių stiklo plokščių. Jų akys primena japoniškų animacinių filmukų herojų akis.
Kai mergaitės išeina žaisti karo, žolė iš purpurinės tampa raudona. Bet kokį pasigailėjimą jos palieka už stiklo ir su savimi įsineša tik gryną, neužterštą ir nesumenkintą Žiaurumą.
Berniukai tuomet nuščiūva.
