2011 11 17 01.54
Atrodo, kad nebežinau, ką jaučiu, nebežinau, kas dedasi galvoje, sieloje ir širdyje. Nieko nebesuprantu. Net negalėčiau pasakyti kaip jaučiuosi. Gal man liūdna? Gal tiesiog esu abejinga? Atrodo, kad tai, kaip aš jaučiuosi įprasmina tik kiti žmonės. Sutinki kažką darbe, paskaitose ar gatvėje, jis ar ji tau sako: "Šiandien atrodai liūdna" arba: "Ko tokia susirūpinus?" ar
"Pavargai?". Ir tikriausiai, tą akimirką, kai žodžiai būna ištarti tu ir pati įsikūniji į tą primestą nuotaiką ar savijautą. Lyg nesugebėtum jausti pati. Lyg būtum neįgali tam. "Nežinau, gal ir liūdna dėl kažko". "Ai, mokslai ir visa kita...yra kuo rūpintis". "Taip, tikrai pavargau". Taip, tikrai pavargau būti kitų žmonių projektuojamas įvaizdis, pavargau neturėti veido, balso, emocijos. Pavargau nieko nežinoti. Ir, labiau už viską, pavargau nesugebėti to nusikratyti. Nesugebėti papurtyti save ir pasakyti: "Ne, aš taip nesijaučiu! Taip nėra!".
Tos galios kažkur dingo. Kaip lapkričio nuplėšyti medžių lapai, kurių nepastebėjau dingstant. Nuoširdžiai nemėgstu šito mėnesio. Toks šaltas, drėgnas ir žvarbus, kad kartais atrodo, jog net siela žvarbsta. Viskas taip pilka, kad nejučia imi kiekvieną dieną paslapčia melsti sniego. Jis bent jau turi spalvą!
Taip nieko nebesuprantu, kad net norisi verkti. Verkti be priežasties, verkti nuolatos, nepaliaujamai ir pasikūkčiojant. Pavargau pavargau pavargau. Gyventi?
Oh, holy salvation, take me to the faraway places of the Never Never land.
drawing from here
[Faraway places]
Author: Nida /
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
