69.65.85.69

2008 03 02 13.19

Ashes to the ground,
White smoke to blue infinity.
See "ME" slowly dying
Feel it in my veins

Instead, the ships that sank
Rise from the deep
An army, squad
All covered in seaweed
and twisted corals

Hear their sirens
The waves they bring to shore
Ashes to the ground,
White smoke to blue infinity.

Rewind their drifting
Their stories and appearances
Wish to choose
One
As mighty Sea God
shining from the mist above

But they invade my safe room
My protected box of just four walls
Their rumbling and the sound
of splashing water
Ashes to the ground,
White smoke to blue infinity.
I need a wall shave
I'm afraid.

2008 02 26 23.30

Merginą pamatė stotelėje. Diena buvo išties niūri: dangus niekaip nenorėjo apsispręsti ar iš jo turėtų lyti ar vis dėlto ne ir todėl tik sklaidė retą dulksną po apsiniaukusiais savo skliautais. Jam padėjo ūžaujantis vėjas, kuris dar labiau draikė vangias lietaus papliūpas iš debesų ir, atrodė, rūpinosi, kad nė vienas žmonių odos ar drabužių lopinėlis neliktų sausas.

Galbūt todėl ji sėdėjo ant autobuso stotelės suoliuko susigūžusi ir susitraukusi, tarsi vėjas ir lietus pajėgtų ją ištirpdyti. Tačiau tai tebuvo pirmas įspūdis. Nes iš po kapišono jis pamatė į tolį žvelgiančias žibančias akis, o kojos, apautos šiltomis, dryžuotomis vilnos kojinėmis ir paprastais raudonos odos batukais, beveik berniokiškais, iš lėto trepsėjo pagal jai vienai girdimą ritmą.

Taip gimė mergaitė su baltos vilnos suknele. Kitą dieną jau puikavosi ant namo sienos, netoli autobuso stotelės. Nupiešta buvo labai savitai, subtiliai, bet taip nuostabiai, kad praeiviai net sustodavo ir valandėlę spoksodavo į piešinio mergaitės didžiules spindinčias akis, apvaliai trikampišką galvelę, liaunas kojas ir rankas. Į jos vilnonį rūbą ir jo prairusį kamputį, nuo kurio driekėsi garbiniuota gija, rišanti mergaitei iš paskos grikšinčias aveles, mažais juodais snukučiais. Aplink mergaitės galvą žaidė įvairiausios natos, o po kojomis įmantriu šriftu buvo parašyta : „Tilė“. Ir keistas, neiššifruojamas parašas.

Kai kurie praeiviai ir sienos šeimininkai jau buvo be pradedą piktintis vandališku piešiniu, bet tuomet geriau įsižiūrėjo. Ir ėmė linksėti galvomis: „ Na taip, jis gali likti. Visai gražu. Niekam juk netrukdo. Kaip ir meno kūrinys...“

Be to, niekas negalėjo pasakyti, kuo būtent juos labiausia žavi šis piešinys ant sienos. Tik už rankų pro šalį vedami vaikai retkarčiais šūktelėdavo: „ Mamyte, žiūrėk – jis tikras!“

***

Dar po kelių dienų senamiesčio tarpuvartėje sutiko čigonę, ilgu šiugždančiu sijonu ir ryškiaspalve skara ant kaklo. Ji atsargiai šypsojosi savo bedante burna, kurioje spindėjo gal tik keletas netikrų auksinių dantų, ir siūlėsi išburti iš delno. Kol čigonė aiškino jam apie gyvenimo linijos vingius, galvoje gimė dar vienas paveikslas.

Ir kitą dieną ant pastato sienos, beveik pačiame miesto centre, jau puikavosi piešinys, vaizduojantis čigonę su margaspalve skara ant galvos ir ilgu daugiasluoksniu sijonu. Ji šypsojosi plačia baltų dantų šypsena ir tiesė į tave ranką, kurios delne matėsi ant ilgos gyvenimo linijos patupdyta salelė, apsupta žydrų vandenų. Aplink čigonę augo neregėtų formų gėlės ir į viršų savo vijoklines virkštis kėlė vynuogės, žemyn svarindamos tik prinokusias violetines kekes. Kamputyje taip pat įmantriai buvo išvedžiota „VinCenta“ . Ir vėl tas neiššifruojamas parašas.

***

[Pour Timothee de Fombelle. Pars que tout que je vrai vu est a travers les yeux fermer. Vraiment.]

Bus daugiau. Pažadu.