2008 06 04 14. 02
„Eloji, Eloji, lema sabachtani?“
Frazė vis sukosi galvoje, tai pradingdavo, tai vėl atsirasdavo, išnirdavo iš giliausių minčių kertelių ar stovėdavo lyg nenugriaunamas amžinas paminklas viso ko priekyje.
Kaip paminklas prieš akis stūksojo ir kalnai. Balti, paslėpti po gausybe sniego, jie driekėsi, kiek tik žvilgsnis užmatė ir neatrodė, kad kur nors yra jų pabaiga.
Šitaip, priešindamiesi šalčiui, negailestingam vėjui ir klampiam sniegui, jie keliavo jau 5 dienas. Ir vis nesimatė galo. Vėjas nenustojo švilpti aplink ausis ir gairinti mažiau pridengtus odos lopelius. Šaltis nenorėjo apleisti rankų pirštų, pėdų, plaučių ir širdies. Iš vieno snieguoto, rūke paskendusio slėnio, tarp stypsančių kalnų masyvų, jie įžengdavo į kitą, naują ir kartu tokį patį, ir galo vis nesimatė.
Penkiese jau penkias dienas jie klampojo per nesibaigiantį baltumą, sustodami tik užkąsti ir atsigerti iš savo menkų atsargų ir šiek tiek pamiegoti, kol sugrįš šviesa, kokioje nors užuovėjoje ar oloje. Vienintelis tikslas – išeiti, pareiti, sugrįžti. Ištverti.
Kalnai buvo jo didžiausia meilė. Visuomet keliaudavo viduje jausdamas nepaaiškinamą kirbėjimą, pakilumą. Jie jam įkūnijo gamtos, pasaulio didybę, grožį, gėrį. Vos grįžęs iš vienos kelionės tuoj puldavo planuoti kitą, galvoje permąstyti smulkiausias detales.
Šįkart, negalėdamas nė pats tuo patikėti, jis jautė, kad jam darosi per daug tos didybės. Kalnai tapo baime, pilkais šešėliais ryto prieblandoje, išlindus iš menkos užuovėjos, kaustančiu šalčiu jo širdyje, aštriais nagais draskančiais jam krūtinę.
Pirmas tris dienas galvojo, kad tai tik dėl baimės, jog ši kelionė bus paskutinė. Tačiau ketvirtąją, vos atsibudęs, suprato. Kažkas jame tiesiog mirė. Kalnai vis dar jį žavėjo savo didybe, savo galingumu. Žavėjo jį net tai, kaip lengvai jie galėjo šią akimirką pasiglemžti jo gyvybę. Bet kažkas jo viduje ėmė ir nutrūko. To nebebuvo. Niekada nebebus. Jis kažką paleido iš savo glėbio, ir, svarbiausia, padarė tai sava valia.
Tai buvo tikroji baimė, tikroji kančia, tikrasis sunkumas. Jis ėjo, priešinosi gamtos jėgoms, vėjui, šalčiui, ėjo, kad eitų, kad išgyventų, nepražūtų. Bet iš tiesų nebeturėjo tikslo. Nežinojo, kodėl ten, tolumoje, saulė teka tokia raudona, ir kodėl sniegas nusidažo tuo raudoniu, ir tai atrodo taip gražu. Kodėl vis dar saugo, suvyniojęs į šilčiausias, neperšlampamas medžiagos skiautes tuos kadrus, kuriuose jie visi penki išsišiepę stovi, laikydami pirštinėtas rankas ant ką tik įbestos vėliavos kalno viršūnėje. Aukščiausiojo, dar niekad prieš tai neįveikto kalno viršūnėje.
Frazė vis sukosi jo galvoje ir jis vis dar niekaip negalėjo suprasti kodėl ji, iš kur, kaip. Vėjas akimirksniu užpustydavo jų pėdas, saulė keliavo dangaus skliautu, bet beveik nešildė, o kiekvienas žingsnis atrodė kaip amžinybė. Tikra buvo tik viena – jie ištvers. Sugrįš. Bet už to jis matė tykančią baimę, baisesnę net už pačią mirtį.
„Eloji, Eloji...“
*88-89* Šventojo Elijo kalnai
