landscape code: forest
playing : Clint Mansell - First Snow
playing : Clint Mansell - First Snow
Eilutės, epizodai sušvinta galvoje, kaip pažymėti ypatinga spalva, dar neregėta pasauliui.
Bet miegas, nakties tyla, kasdieniško smėlio šukės vėl tą spalvą nublukina, išsklaido ir visa nugrimzta užmarštin.
Tokion užmarštin, kuri gyvena kažkur giliai, visuomet yra ir išnyks, tik kai išnyksi tu.
Bet to nėra čia ir dabar.
Užtai yra fragmentuoto pasaulio kronikos. Tokios, kokios buvo, nė kiek nepasikeitę ir neapsakomai jaukios.
One end is another beginning. Always. Every day.
Ant minčių drobės pieši tolimus ateities sapnus, tvarkai pasaulio kambarius pagal savo norą ir švelniai redaguoji pokalbius ir susitikimus.
Be intencijų.
Supaprastintas budizmas: kai atsisakai net paties noro, Visa ateina pas tave savaime. O jei ir neateina, koks skirtumas? Juk net ir nenorėjai...
Kasdienis šiek tiek egoistiško paukščio pabudimas skrydžiui.
Čia ir dabar dar yra dangus.
Ir to pakanka.
