69.65.85.69

Vieną dieną mes išlipsime iš lėktuvo Ankoridže ar Reikjavike ir ten pasiliksime. Panirsime į ledu alsuojantį orą ir nebenorėsim būti niekur kitur.
Tai nereikš, kad niekuomet negrįšime.
Tai nereikš, kad šiuos pasaulio kampelius imsime vadinti namais.
Tiesiog tą akimirką, kai plaučius užpildys kitoks, ledynų dainavimo ir sausos žolės šlamėjimo kupinas oras, kai per kūną nusiris šalčio šiurpuliukų banga, o rankų ir kojų pirštai sutiks sušilti tik prie jaukios židinio ugnies, mes suprasime, kad taip ir turi būti.
Niekaip kitaip.
Tuomet su šypsena nusileisime lėktuvo trapu ir iškeliausime ieškoti to židinio, kuris grąžintų gyvybę ir šilumą mūsų pirštams.
O naktį, išsilankstę sudedamas kėdes, apsirūpinę šiltomis antklodėmis ir karštu vynu, apsirengę 15 sluoksnių drabužių, išeisime į lauką, atsisėsime po atviru dangumi, ir spoksosime į šiaurės pašvaistės spalvas ir atspalvius tol, kol šaltis vistiek neišvengiamai pargins į vidų.
Pūškuosime per kelius siekiančias pusnis didingų kalnų papėdėje, nerangūs dėl gausybės drabužių sluoksnių, bet orūs kaip tikri kailiniuoti miškų ir slėnių valdovai - grizliai.
Susikibę už rankų, apkvaitę nuo neapčiuopiamo misticizmo, be žado ir amo, žvelgsime į kilometrų kilometrus ledyno, ramiai besiilsinčio jau tūkstančius metų, kasdien nežemišku balsu pasakojančio savo godas, laimes ir nelaimes, savitai dainuojančio ir atrodančio taip iliuziškai arti.
Nuo uolėto skardžio žvelgsime į nuožmią ir putotą jūrą, kiekviename pasaulio kampelyje vis tokią pačią, bet kartu ir visur savitą bei išskirtinę.
Krykštausime suvirtę į šunų kinkinio traukiamas roges ar maudydamiesi karštosiose versmėse.
Pajusime, kaip pasaulis tiesiog nuščiūva, juodai baltai orkai išnėrus iš vandens ar vidurdienį šlamant sausai žolei.
Šypsosimės ir mojuosime išsišiepusiems vietiniams gyventojams ar nusilaužysime liežuvius bandydami ką nors pasakyti jų gimtąja kalba.
Galiausiai vakare, nejausdami nei kojų, nei rankų iš nuovargio, bet džiaugsmingai energingoms mintims karaliaujant galvoje, suvirsime į minkštą lovą ir visą naktį šnekėsimės, šnekėsimės, klausydamiesi tik pūgos gausmo už lango ir malkų traškėjimo židinyje.
Mūsų sielos taps baltos kaip sniegas, o mintys skaidrios kaip šimtametis ledas.
Ta dieną galėsiu numirti. Tą dieną ir norėsiu numirti.
Ir daugiskaitą "Mes" aš vartoju ne be reikalo, nors galbūt nepažįstu tų žmonių, kurie sudaro šį "Mes".
Ir būsimąjį laiką aš vartoju ne be reikalo, nors gal to niekuomet ir nebus.
Ir ne veltui rašau apie tai, nors galbūt niekados, kad ir kaip to norėčiau, tai netaps tiesa.
Tiesiog, kai vieną dieną suvoki, jog tuoj ateis akimirka, kada būsi nugyvenęs tikrai ne mažiau nei penktadalį savo gyvenimo, pasidaro baugu.
Taip baugu, kad tūkstančių tūkstančius žodžių norisi kartoti kaip mantrą nesuskaičiuojamą daugybę kartų ir bent turėti kvailą viltį, jog visa, kas pasaulyje buvo, yra ir bus ištarta vieną tavo gyvenimo, nebūtinai šio, dieną, taps tiesa.
Nes pradžioje buvo Žodis?

2008 02 01 23.02

Kai pribraukyta ir suglamžyta praeities nuoplaiša lėtai prasklendžia tau prieš akis, nešama pakeleivingo vėjo, akimirką trokšti bet ko.
Plikančiai karšto litrinio puodo su trimis kupinais šaukštais kavos.
Cigaretės, draskančios tau plaučius.
Stiklinės eau de vie, nutekančios gerkle kaip skysta ugnis.
Bet ko. Bet kurio iš tų pigių narkotikų, kurių ir taip prikaišiotas tavo gyvenimas, kad tik tai pajėgtų sudeginti tą sklendžiančią skiautę.
O ji, tarsi tyčiodamasi, sustingsta ore kaip tik tau prieš akis, vėjas išlygina jos suglamžytus kraštus ir tu netgi gali įskaityti eilutes, kurias kadaise pati išbraukei.
Tuomet žinai, kad litro kavos taip ir nebaigsi gerti, cigaretė nesuplėšys tau plaučių, o stiklinė su permatomu skysčiu užgoš tik faktą, kad ją išgėrei.
Lieki viena, akis į akį su praeitimi, kurios nepajėgia paslėpti net įnirtingiausias braukymas.
Tavo akys nejučia išsiplečia, šnervės ima virpėti, o kūnas pasiduoda nevalingam drebuliui. Jautiesi lyg veriama įkaitintu geležiniu virbu, tačiau tą akimirką, kai jau galvoji, jog turi ateiti pralaimėjimas, kai turėtum sukniubti ant aštriai akmenuotos žemės draskoma raudos, nenurieda nei viena ašara.
Vietoj to išgirsti save juokiantis. Iš pradžių juokas atrodo visiškai nepanašus į tavąjį, tolimas ir kraupus, bet pamažu jis artėja, vis mažiau aidi ir pagaliau pasiekia ne tik kūną, bet ir mintis. Dabar tai jau nebe nevalingas drebėjimas, o tik žmogus, purtomas skardaus ir atviro juoko.
Juokas susilieja su pakeleivingu vėju ir ima virpinti, krutinti sustingusią skiautę. Akimirką ji blaškosi, nepasiduoda tarsi būtų priklijuota stiprios fikcacijos klijais, bet tuomet nuplyšta ir ją nusineša vėjo gūsis.
Tiesa, kamputis skiautės lieka, bet jame - nė vienos išbrauktos eilutės, nė rašalo taškelio.
Dabar jau gali pajudėti. Gali eiti.
Išmaukti to litrinio karšto puodo, tik galbūt ne juodos garmančios kavos, bet mėtų arbatos su vasaros prieskoniu.
Surūkyti tos cigaretės, tik jau ne draskančios plaučius, bet iš lėto smilkstančios ir dovanojančios susimąstymą, baltą kaip jos dūmai.
Išgerti tos stiklinės, tik jau ne bespalvio eau de vie, bet raudono ir žaižaruojančio vyno.
Visi mes diena iš dienos slenkame link to paties juodo išnykimo taško. Visi kasdien nuodijamės ar esame nuodijami, jei ne darbais, tai bent mintimis.
Tik vieni tai darome nuleidę galvas, bindzendami lyg primušti šunys.
Kiti - iškėlę jas kaip galingi šiaurės elniai, ragais rėžiantys savo pačių dangų.
O treti...
Treti tiesiog kvatodami pavėjui, kad ir su ašaromis akyse, bet kvatodami.

Nes tik juokas bent retkarčiais ugninį vandenį paverčia vynu.

2008 01 31

From embrace to embrace
Bouncing like a possessed ball.
Finding yourself
Huddled in messed up sheets.
With tangled hair, a tired glance
And loaded with self pity,
Useless in a ship
Deliberately lost at sea.

Suddenly
A tiny blooming cherry
Grows inside the heart.
Its branches crowding up your mind
And roots
That leave your hands
In fetter
For eternal moment

You try to toss,
To tear up the spreading tree,
Even to paint it all in black.
But it's only surface
A common grey plain
That absorbs the paint.
You're slowly dying
From thurst or hunger, maybe lack of air.

Nothing can be done,
Hope is the synonym of death.
You can't
Beat the unbeatable,
You can't avoid the Death,
Still bouncing like a ball
From one embrace to another,
Reappearing.