69.65.85.69

2008 08 28 12.02

Dar viena tuščia, tamsi naktis, be sapnų, be tiesos, be pasikartojančių vaizdinių. Ji, kontrastų principu, atveria akis.
Nuovargis.
Donkichoto, kuris pametė prasmę kovoti su vėjo malūnais.
Žmogaus, kuriam nusibodo gyventi skrydžio troškimu.
Vaiduoklio, pasmerkto amžinai klaidžioti po ūkanotą mišką.
Aš sakau: palaimintas nuovargis.
Palaiminti idiotai, nes jiems buvo dovanota begalinė laimė.
Palaiminti ir mes, nes savo begaliniame nuovargyje galime nejudėdami gulėti vienoje vietoje ir stebėti: ryškios žalumos medžių lapų sluoksnius, sienų apmušalų ornamentus, besikeičiančius vaizdus, debesų figūras.
Ir visuose šiuose raštuose įžvelgti, išskirti, suvokti ir sujungti prasmes, dėsnius, teorijas ir taisykles. Tik sau.
Aukščiausia prasmė - tebūnie visa be prasmės. Tebūnie begalinis nuovargis, alpstantis pasyvumas, trykštanti ironija, pagaunantis pesimizmas ir uždegantis negatyvumas. Tebūnie tuštuma, kurią gali užpildyti kuo tik nori iš savęs paties, savo gelmių ir aukštumų.
Gali tuo dalintis, dažniausiai be žodžių, tik su broliais ir seserimis.
Ir toliau tylėti, nes minių minios aplinkui nesupranta nieko.