[Lassitude]

Author: Nida /





Jis buvo pasmerktas mėnesių mėnesius kasnakt gulėti ant šiaudinio čiužinio ir justi moters alsavimą prie veido. Gulėti atviromis akimis ir išgyventi dar kartą. Salę. Kvapus.
O plona antklodė ims kilnotis su jaunatvišku svajingu įkarščiu.
Taip pat jis bus pasmerktas matyti Jakobo karstą. Šis sūpuosis drauge. O didžiulė banga kažkur viduje ištirpdys visus išgyvenimus ir nusineš jį šiaurės pašvaistės link. Banga išsilies skurdžioje lovoje, o jis nieko negalės pakeisti.
Herbjørg Wassmo. Dinos knyga


Kai vėl atsistoji ant to paties slenksčio čia, akimirksniu galvoje nebelieka žodžių, kurie priklausytų tau. Visi, išnyrantys iš tavęs, tavo minčių, tavo gilumos tau nepriklauso, yra skolinti. Svetimi. Kalbi kitų žodžiais, jais naudojiesi ir jų svetimumas yra toks suprantamas, toks reikalingas, nes visa aplinkui nebėra tavo ir niekada tavo nebuvo. Žiūri, bet nematai, vaikštai, bet net nejauti, kad dėlioji žingsnius, pakeli rankas ir tik tada supranti, kad išvis jas pajudinai. Juokiesi, nors tavo pačios juokas skamba kaip aidas.
Ir visa, kas egzistuoja tą akimirką, čia, yra tik neapčiuopiama, išsklidusi, surakinta forma toje vietoje, kur, tikriausiai derėtų taip sakyti, turėtų būti širdis.
O tai yra taip teisinga. There‘s nothing In Between.
Pozityvusis, vaivorykštini liūdesy, sveikas ir vėl atvykęs į mano gyvenimą




0 komentarai (-ų):