2008 01 17
Kažkur tarp vakar, šiandien ir rytoj.... Sigur Ros. Takk.
Jau pirmi garsai nuteka kūnu kaip vanduo ir su savimi į nežinią, iš kurios negrįžtama, nusineša visą nešvarumą, sunkumą, šešėlius, juodulius ir šleikštulį.
Tamsa materializuojasi, tampa gyva aplink tave. Ji darosi apčiuopiamai sunki, bet neslegianti. Paslaptingai žėrinti, bet ne spinduliuojanti.
Juodos, lanksčios ir žaižaruojančios gijos nusidriekia link lubų nuo tavo plaštakų, pėdų, strėnų, pečių ir viršugalvio. Jos tave supa ir lengvai siūbuoja pagal tik tau vienai girdimą ritmą. Susiriečia ir vėl išsitiesina, tarsi rankos žmogaus, mankštinančio nutirpusius pirštus.
Tada, kai pati muzika ima verštis už tavo ribų, kai tave apakina jos galybė ir užgniaužią kvapą didingumas, juodosios gijos ima augti.
Jos stiebiasi link lubų neskubėdamos, tarsi pasirąžydamos ir tuo pasimėgaudamos. Jos ima pintis tarpusavyje besirangydamos viena aplink kitą ir jų stiebimasis virsta tingiu, pasitenkinimo kupinu glamonių šokiu.
Jos stiebiasi, kyla ir lubos joms nėra riba. Sienos, betonas, metalas, medis - tai negali jų sustabdyti ir jos auga vis aukštyn, savo juodu žaižaravimu užpildydamos kitų žmonių kambarius ir naktį, savo nematomomis rankomis tik dar stipriau užmerkdamos miegantiems akis ar priversdamos plačiai nusižiovauti ir apsunkti tuos, kuriuos paliečia įsibraudamos į jų erdvę.
Penki, devyni, dešimt gyvenimų, kambarių ar sienų juodosioms gijoms yra ne riba ir jos nenumaldomai stiebiasi aukštyn, kol patys jų galiukai suvirpa nuo šalto žiemos nakties vėjo, o virš jų nusidriekia tamsus, žiburiuojančiais šviesuliukais nusagstytas dangus.
Čia susirangiusios gijos ima rikiuotis ir bruzdėti vienoje chaotiškoje raizgalynėje, kol galiausiai pavirsta darniu apskritimu.
Jis, nelyginant tunelis, driekiasi nuo pat tavęs ir žvelgia į giedrą naktinį dangų. Patys gijų galiukai palinksta į suformuoto apskritimo išorę ir susiriečia į apvalias spirales.
Ima atrodyti, kad širdis plaka stipriau, visu pajėgumu varinėdama kraują po tavo nykstantį kūną. Taip, jauti kaip pamažu nyksti ir todėl tavo kraujas pašėlusiais skuba nešdamas visa, ką tik turi geriausio į vietą, kurią mano esant tavo centru.
Šis taškas, priešingai, iki šiol buvęs visiškai pamirštas ir neapčiuopiamas, beveik nepastebimas, ima sparčiai plėstis ir didėti. Iš tavo kūno telieka tik šis besiplečiantis taškas ir malonus, tiesiog palaimingas, šilumos pojūtis.
Tavyje ima formuotis auksinis, besimainantis ir spinduliuojantis rutulys. Jis didėja tol, kol pasiekia žėrinčių gijų suformuoto tunelio diametrą.
Tuomet ima juo kilti ligi pat nakties dangaus begalybės. Jam slenkant aukštyn, juodosios gijos virpa, tarsi nekantraudamos ir negalėdamos kažko sulaukti. Apvalios spiralės jų galuose susitraukinėja kaip žmogaus iš susijaudinimo gniaužomi kumščiai.
Rutulys vis kyla aukštyn, kol galiausiai pasiekia tunelio pabaigą ir pakimba truputėlį virš jo, o spinduliavimas taip suintensyvėja, kad nušviečia tamsų naktinį dangų.
Tai trunka vos akimirką.
Tuomet rutulys sumirga ir sprogsta.
Sprogsta pasidalindamas į milijardus mikroskopinių auksinių lašelių ir pasklinda visoje erdvėje.
Lašeliai nusėda ant namų sienų, ant žemės, medžių, takelių ir kelių asfalto, ant kambariuose esančių baldų, daiktų ir užuolaidų, ant žmonių odos, rankų ir plaukų.
Juodosios gijos nustoja žėrėjusios ir ima trauktis kaip džiūstantys lapai ar vystančios gėlės.
Kai gijų galiukai nusileidžia ir paliečia, tai kas yra ar buvo tavo kūno forma, pradedi vėl jausti save. Vėl gali pakrutinti pirštus, ištiesti ranką ar pasiversti ant šono. Lieka tik tai ir palaimingoji šiluma. Na, ir dar plati šypsena, kuria taip ir nenusišypsai, nes jau miegi.
O kai išaušta rytas, takeliais, kuriuos gali matyti pro savo langą, vaikai pėdina į mokyklą. Kai kuriems iš jų visai netikėtai pasivaidena auksaspalvis taškelis kur nors tarp smulkių asfalto akmenėlių ar ant pilkų betoninių sienų. Kai kurie galbūt pastebi ne vieną.
Bet jie nuveja šią mintį šalin, sakydami sau, jog tik pasirodė ir nedrįsdami klausti draugų, ar ir šie mato tą patį.
O tu tik ramiai miegi savo lovoje, globojama jaukios šilumos po antklode ir negali jiems pasakyti.
Negali pasakyti, kad tai tikra.
Bet ir nenori
Kada nors...
patys supras.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą