[MariGold]

Author: Nida /



Visa esybe juntu kaip artėja lapkritis, tas kritinis momentas metuose, kai viskas, atrodytų, miršta ir pasiruošia atgimimui. Dia de los Muertos, trykštanti spalvingomis gėlėmis, dekoracijomis ir muzika čia būtų tokia tinkama, galbūt iš pradžių šiek tiek šokiruojanti, kurtinanti neatitikimo disonansais ir kelianti klausimus, bet vėliau priartinanti prie pagrindinės idėjos. Prie atsisveikinimo ir atgimimo kita forma – atmintyje, šventime. Žvakių šviesoje kapinėse. Minėjime. Prisiminimuose ir pokalbiuose.
Šį kartą jaučiu, kad tai gali būti ir mano nauja pradžia. Pakilimas ir pelenų, kuriam reikėjo tiek nedaug. Na, tik nubraukti penkerius metus savo gyvenimo. Praregėti. Pirmą kartą per tiek metų iš tiesų laukiu lapkričio, nes galbūt, o galbūt, nereikės kęsti tamsos ir žvarbos, o vietoje to turėsiu saulę, šilumą ir juoką. Juoką, kuris ir dabar vis dažniau suskamba neprašytas, netikėtas ir toks nuoširdus. Iš atsitiktinio komentaro, praeivio gatvėje ar tiesiog gamtos pokšto. Matau ir pastebiu grožį aplink save ir net kankinanti rutina nesugeba to visiškai užgniaužti ir paskandinti. Matau grožį net savyje ir juokiuosi praeičiai tiesiai į akis, kiekviena savo diena mesdama jai iššūkį.
Tiesa, abejonė visgi gyvena mano širdyje, bet kuomet jos nebuvo? Juk tai taip surrealu. Patikėsiu, kai paliesiu tai savais delnais vėl, kai prisiglausiu ir... nebenorėsiu paleisti. O kas tada? Klausimas degina sąmonę ir verčia kojas pintis, o žvilgsnį niauktis, bet...  „Love me tonight and let the devil take tomorrow...“.
Tikiu, kad net tiesos šešėliai čia gali tapti superherojaus skraiste ir dovanoti tai, ko mano sielai taip visada trūksta. Dėlioju galvoje mintis ir veiksmus ir švelniai sūpuoju savo glėbyje dainuodama. Negaliu tikėtis, kad padės, bet galiu pamėginti. Noriu dovanoti laimę ir prisiminimus, kurie galbūt išgelbės kartą, o gal du. Tik tiek.
Prisijaukintas miestas man šypsosi, kunigaikščių skulptūros vaikosi oro balionus, o šie, bebėgdami, pasimauna ant bažnyčių ir dangoraižių bokštų smailių. Šypsausi stebėdama tai, šypsausi matydama rudens spalvas, šypsausi net stebėdama mažyčius kasdienybės absurdus, kurių sklidinu oru pulsuoja šitas miestas.  Čia, Tolimoje Šalyje, atradau namus, kaip visada, kaip ir visur, kur bebūčiau aš sugebu surasti namus. Nes nebijau savęs ir būti su savimi. O šiuo metu netgi tai labai mėgstu. Nes vienatvė nėra tik liūdesio kaukė. Tai gyvenimo būdas. Tai teka mano kraujyje ir, kad ir kokia atvira būčiau, turiu pripažinti, kad ja neišeis pasidalinti su niekuo. Nes tuomet tai nebebus vienatvė.
Meksikietiškasis gvazdikas pražysta savo akinančia oranžine spalva, prasiskleidžia projekcijose ant medžių lajos ir švelniai glosto man nugarą, kuždėdamas švelnius žodžius, kurie verčia patikėti, kad karma nėra tokia jau ir skaudi ar neteisinga. Palaidoju praeitį ir atgimstu kartu su tuo spinduliuojančiu žvilgsniu iš prisiminimų, su gyvenimo geismu ir su spalvingomis šokančiomis dvasiomis aplink mane.

0 komentarai (-ų):