69.65.85.69

2008 08 09 10.07

Po tavo kojomis bėgantys skaičiai. Spiečiai jų, po tris, po šešis, be jokios tvarkos, loginio ryšio. Ir cypiantis zvimbimas sklindantis metalu, tiesiu kaip styga.
Traukiniai, kaip ir jūra, turi kažką neapsakomai ypatingo, ko nepastebėti gali tik tuomet, kai tai tampa įkyria rutina.

Nes stovi nuščiuvęs viduryje pievos, žolių tumulai tau iki kelių, šviesa - ypatinga, gelsvai rusva, alsuoji karščiu, bet negali pajudėti, akimis sekdamas mėlynai geltoną ryškų traukinį, ryškesnį už bet ką tavo gyvenime ir supranti, kad niekas jau niekuomet nebebus taip pat.

Nes sėdi atsukęs jam nugarą, paskendęs bildesyje ir vibracijoje, pakerėtas jėgos ir artumo ir paskui dar ilgai klausydamasis šaižių garsų, tvinksinčių ir virpančių bėgiuose, bei nutolstančio ūžesio.

Nes jauti, kaip dreba žemė po tavimi, tarsi banguojantis pelkės paviršius ir gausmas neleidžia tau susišnekėti, tik žvelgti kitam į akis, spindinčias susižavėjimu su truputėliu pagarbos prieskonio.

Traukiniai visuomet atvyksta laiku ir pasiima tave ten, kur viskas ypatinga, kur išbandymas tampa nepamirštama patirtimi, kur dangus skęsta žvaigždėse, kur nuovargis palaimingas, o palaima neišmatuojama po žydru dangumi tarp medžių viršūnių.
Kur rytas atneša glėbį džiaugsmo ir jaukumo (su tavimi) lydimo vėjo varpelių užkalbėjimo ir giedros šviesos.


Aš labai nenorėjau grįžti, bet tuomet prisiminiau, kad grįžimas ir nėra įmanomas. Viskas pasikeitė.