69.65.85.69

2008 07 17 2.20

Žodžiai, kuriuos ištariu, mintys, kurias galvoju ėmė turėti antrą, užslėptą prasmę. Paleidžiu sakinį ir tučtuojau noriu jį susigrąžinti: "Ne, atsiimu, norėjau pasakyti ne tą...". Pagalvoju ir suprantu, kad ne tai iš tiesų turėčiau galvoti.
Vėl, stebėtinai greitai, išsikrapščiau kažkur iš sielos gilumos tą tūkstančiais žodžių neapibūdinamą savijautą, kurią vos prieš metus sutalpindavau į vieną vienintelį prakeiktą ir beviltišką.
Pavargau.
Kodinis pavadinimas Nr. 261646.
Šiai savijautai pralaužti neužtektų ir begalybės žodžių. Kitą vertus (čia tikriausiai toji, užslėpta prasmė), iš tiesų būtų gana vos keleto. Tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir tinkamai ištartų.
Norėčiau gebėti ir tą tinkamumą užšifruoti skaitiniu kodu, kurį įvedus vėl būčiau žvali. Arba dangus giedras. Arba nebūtų karo.
T.y. galbūt norėčiau, kad pasaulį iš tiesų būtų galima apibrėžti skaičiais. Ir egzistuotų nuspėjamumo dėsningumas.
Tik tiek ir norėčiau. Nes vistiek žinau, kad tie dėsniai būtų žmogui neprieinami.
Kodas 261646
Nenoriu nieko. Nenoriu valgyti, miegoti, žiūrėti filmų, vaikščioti, gerti, rūkyti, keltis, rengtis, praustis, rakinti durų, siūti, rašyti, skaityti, žaisti, mylėtis, matyti, klausytis, girdėti, kalbėti, sėdėti, juoktis...
Nieko nenoriu ir tuo pat metu puikiai žinau, ko noriu iš tiesų.
Vėl ta dviprasmybė.
Prieš kelis metus Jis manęs paklausė, kada rašau. Kai esu laiminga ar kai ne? Tuomet net sustojau viduryje žingsnio nustebinta suvokimo. Niekada nerašau, kai esu laiminga. Jis taip pat.
261646
Nieko nenoriu, bet, visgi, egzistuoti noriu. Ir, baisiausia, ne tik dėl to, ko noriu iš tiesų. Egzistuoti trokštu iš kažkur giliai, giliau nei mintis, sąmonė ar pasąmonė. Egzistencijos serumas glūdi ten, skęsta nesuvokiamame sraute, versdamas proto kompiuterį paleisti programą vis iš naujo, net netikint jos reikalingumu. Žinutė ekrane neišnyksta: "It's not possible the other way."
I always write out of despair and, still, my words cipher the forthcoming cloudless future.
Dviprasmybė, ar aš Jums nesakiau?