[MariGold]

Author: Nida /



Visa esybe juntu kaip artėja lapkritis, tas kritinis momentas metuose, kai viskas, atrodytų, miršta ir pasiruošia atgimimui. Dia de los Muertos, trykštanti spalvingomis gėlėmis, dekoracijomis ir muzika čia būtų tokia tinkama, galbūt iš pradžių šiek tiek šokiruojanti, kurtinanti neatitikimo disonansais ir kelianti klausimus, bet vėliau priartinanti prie pagrindinės idėjos. Prie atsisveikinimo ir atgimimo kita forma – atmintyje, šventime. Žvakių šviesoje kapinėse. Minėjime. Prisiminimuose ir pokalbiuose.
Šį kartą jaučiu, kad tai gali būti ir mano nauja pradžia. Pakilimas ir pelenų, kuriam reikėjo tiek nedaug. Na, tik nubraukti penkerius metus savo gyvenimo. Praregėti. Pirmą kartą per tiek metų iš tiesų laukiu lapkričio, nes galbūt, o galbūt, nereikės kęsti tamsos ir žvarbos, o vietoje to turėsiu saulę, šilumą ir juoką. Juoką, kuris ir dabar vis dažniau suskamba neprašytas, netikėtas ir toks nuoširdus. Iš atsitiktinio komentaro, praeivio gatvėje ar tiesiog gamtos pokšto. Matau ir pastebiu grožį aplink save ir net kankinanti rutina nesugeba to visiškai užgniaužti ir paskandinti. Matau grožį net savyje ir juokiuosi praeičiai tiesiai į akis, kiekviena savo diena mesdama jai iššūkį.
Tiesa, abejonė visgi gyvena mano širdyje, bet kuomet jos nebuvo? Juk tai taip surrealu. Patikėsiu, kai paliesiu tai savais delnais vėl, kai prisiglausiu ir... nebenorėsiu paleisti. O kas tada? Klausimas degina sąmonę ir verčia kojas pintis, o žvilgsnį niauktis, bet...  „Love me tonight and let the devil take tomorrow...“.
Tikiu, kad net tiesos šešėliai čia gali tapti superherojaus skraiste ir dovanoti tai, ko mano sielai taip visada trūksta. Dėlioju galvoje mintis ir veiksmus ir švelniai sūpuoju savo glėbyje dainuodama. Negaliu tikėtis, kad padės, bet galiu pamėginti. Noriu dovanoti laimę ir prisiminimus, kurie galbūt išgelbės kartą, o gal du. Tik tiek.
Prisijaukintas miestas man šypsosi, kunigaikščių skulptūros vaikosi oro balionus, o šie, bebėgdami, pasimauna ant bažnyčių ir dangoraižių bokštų smailių. Šypsausi stebėdama tai, šypsausi matydama rudens spalvas, šypsausi net stebėdama mažyčius kasdienybės absurdus, kurių sklidinu oru pulsuoja šitas miestas.  Čia, Tolimoje Šalyje, atradau namus, kaip visada, kaip ir visur, kur bebūčiau aš sugebu surasti namus. Nes nebijau savęs ir būti su savimi. O šiuo metu netgi tai labai mėgstu. Nes vienatvė nėra tik liūdesio kaukė. Tai gyvenimo būdas. Tai teka mano kraujyje ir, kad ir kokia atvira būčiau, turiu pripažinti, kad ja neišeis pasidalinti su niekuo. Nes tuomet tai nebebus vienatvė.
Meksikietiškasis gvazdikas pražysta savo akinančia oranžine spalva, prasiskleidžia projekcijose ant medžių lajos ir švelniai glosto man nugarą, kuždėdamas švelnius žodžius, kurie verčia patikėti, kad karma nėra tokia jau ir skaudi ar neteisinga. Palaidoju praeitį ir atgimstu kartu su tuo spinduliuojančiu žvilgsniu iš prisiminimų, su gyvenimo geismu ir su spalvingomis šokančiomis dvasiomis aplink mane.

0 komentarai (-ų)

[Broken]

Author: Nida /

Oginskių giminės moterų koplyčia

 -kūno perlus - atidavėm vyrams - kurių buvo gausybė - sielos perlus - paimk - mūsų Viešpatie - 

/Sigitas Geda/

2014 08 29  19.10
Sudužusi mergaitė varto rankose žibantį stikliuką, gaudydama atsitiktinius saulės spindulius ir slapta šypsosi lūpų kampučiais. Jei nusijuoktų - jos juokas skambėtų toli toli, už devynių jūrų, už devynių kalnų.

Įskilusi mergaitė vaikšto lynu virš miesto, lėtai dėliodama pėdas, išsilaikydama ore savo liaunų rankų pagalba. Jei nukristų - subyrėtų į šipulius, bet tai jai nė motais, galvoje tik rytmečio saulė ir miesto panorama, besidriekianti po kojomis.

Suklijuota mergaitė sukasi viduryje gatvės aplink skraidindama savo plačius, bet plonus it šilkas sijonus ir keldama sumaištį. Jei sustotų - tikriausiai nugriūtų ir prapliuptų juoktis, prajuokindama ir aplinkinius.

O ką veikia ši mergaitė? Ši mergaitė tik stebi ir ilgisi. Nebūto, buvusio, esamo, būsimo. Ir greitu metu galbūt išdrįs vėl būti visa, nesudužusi, neįskilusi, nesuklijuota.




0 komentarai (-ų)

[Prophesy]

Author: Nida /

I am ashes where once I was fire.
 - Lord Byron

Not necessity, not desire, no, the love of power is the demon of men.
 - Friedrich Nietzche

 Seduction is merely encouraging the man to do something he already wants to do.
 - Lisa Kleypas

2014 07 08 9.19 pm

Ophelia steps into the water and feels a shiver coursing through her body. Somewhere there, beneath the surface of the water, another girl opens her eyes and starts a memory - a dream - a journey. She sees his arms, follows every sculpted line and wishes - if for a moment - to become a chill that would make the hair on his body quiver. She sees him and it seems that this feeling has been there forever. And it's not overwhelming, not destroying - it is just soft and daring. Makes her want to lightly touch his cheek and smile.
She feels the tingle too. The tingle which Ophelia would have never understood. As if it never existed in her days. Or maybe it did and she chose the river because of it.
So many questions and no answers. Ophelia gives herself to the river and floats away. But he is still left there. Like a horizon in the storm, which might be unreachable, might be even an illusion, but from a distance, she has to admit, still very mesmerizing.

0 komentarai (-ų)

Užsisakykite: Pranešimai (Atom)