[Before the end or new beggining]

Author: Nida /

2012 12 19 02.45

... ir jautiesi taip, lyg parsiduotum už sniegą, už tai, ką palikai ir ko iš tiesų net nemėgai anksčiau. Bet tai tik tiek, kiek atrandi praradimo skausme - gerai ten, kur mūsų nėra. Nebežinai, kaip ir beskaičiuoti viską, ko pasiilgai, ko jautiesi netekus ir kame nedalyvauji, ne savo noru. Taip, namai ir čia, namai visur, kur esi su savo mintim, suvokimais, potyriais. Bet neapleidžia jausmas, jog kažko trūksta. Kažkas ne taip. Ir iš to neapykanta, nepasitenkinimas kelia savo išlakius sparnus, kviečia tave į tamsą, grasina praryti ir nebepaleisti.
Taip, žinai, kad ir sugrįžus gyvenimas akimirksniu neįgaus spalvingos ir gausios prasmės, bet kažkas vistiek vilioja, traukia, šaukia lyg balsas migloje. Niekas per daug nepasikeitė - vistiek esi pernelyg protinga, pernelyg drąsi, pernelyg tiesmukiška. Ir, kartais, pernelyg paprasta. Jauti tik, kad per tiek laiko jau spėjai užsiauginti Valyrijos plieno šarvus ir bent jau niekas negali pasakyti, jog tau rūpi. Bet kažkur giliai viduje vis dar kirba ta pirmapradė liepsnelė. Visdar degina, skaudina ir retkarčiais užgauna.
Iš tos nebūties išgauni norą vaikščioti peilių ašmenimis, siūlyti kitiems tave pačią naikinančias šukes. Ir tai kartais darai su pasimėgavimu. The power of self destruction overwhelms you. Savyje labiausiai jauti tik sąmyšį, nepaaiškinamą raizgalynę, kuri čia traukia ritmingas karo giesmes, čia ramina kaip vėjas už lango.


Labiau už viską trokšti jūros, tos sūrios begalybės. Atsiduoti jai, paskęsti, nugrimzti. Užmiršti, labiau už viską, užmiršti. Ir pasiduoti galingoms srovėms, kurios neša tave neklausdamos, bet kartu švelniai. Stipriai, bet kartu užliūliuodamos.


0 komentarai (-ų):