69.65.85.69

2012 12 19 02.45

... ir jautiesi taip, lyg parsiduotum už sniegą, už tai, ką palikai ir ko iš tiesų net nemėgai anksčiau. Bet tai tik tiek, kiek atrandi praradimo skausme - gerai ten, kur mūsų nėra. Nebežinai, kaip ir beskaičiuoti viską, ko pasiilgai, ko jautiesi netekus ir kame nedalyvauji, ne savo noru. Taip, namai ir čia, namai visur, kur esi su savo mintim, suvokimais, potyriais. Bet neapleidžia jausmas, jog kažko trūksta. Kažkas ne taip. Ir iš to neapykanta, nepasitenkinimas kelia savo išlakius sparnus, kviečia tave į tamsą, grasina praryti ir nebepaleisti.
Taip, žinai, kad ir sugrįžus gyvenimas akimirksniu neįgaus spalvingos ir gausios prasmės, bet kažkas vistiek vilioja, traukia, šaukia lyg balsas migloje. Niekas per daug nepasikeitė - vistiek esi pernelyg protinga, pernelyg drąsi, pernelyg tiesmukiška. Ir, kartais, pernelyg paprasta. Jauti tik, kad per tiek laiko jau spėjai užsiauginti Valyrijos plieno šarvus ir bent jau niekas negali pasakyti, jog tau rūpi. Bet kažkur giliai viduje vis dar kirba ta pirmapradė liepsnelė. Visdar degina, skaudina ir retkarčiais užgauna.
Iš tos nebūties išgauni norą vaikščioti peilių ašmenimis, siūlyti kitiems tave pačią naikinančias šukes. Ir tai kartais darai su pasimėgavimu. The power of self destruction overwhelms you. Savyje labiausiai jauti tik sąmyšį, nepaaiškinamą raizgalynę, kuri čia traukia ritmingas karo giesmes, čia ramina kaip vėjas už lango.

Labiau už viską trokšti jūros, tos sūrios begalybės. Atsiduoti jai, paskęsti, nugrimzti. Užmiršti, labiau už viską, užmiršti. Ir pasiduoti galingoms srovėms, kurios neša tave neklausdamos, bet kartu švelniai. Stipriai, bet kartu užliūliuodamos.

2012 10 07 23.55 Jaén, Andalucía, España

But grace can still be found within the gale
With fear and reverence, raise your ragged sail

Šiluma tave glosto, kai eini gatve, kai sėdi ant žolės, kai iriesi pro žmonių minia. Ji visur ir čia ji kitokia. Net vėlus rudens vakaras netikėtai tau siūlo savo šiltą ir tik truputį drėgną delną. Žinai, kad tai greičiausiai tik apgaulė, migla, besileidžianti nuo kalnų, ūkas, sėlinantis iš po alyvmedžių. Bet taip norisi į tai nekreipti dėmesio, užsimerkti ir mėgautis šiltu vėju, tyla ir saule. 
Šis miestas kitoks, bet labai greitai pagauna tave ir nejučiomis kužda į ausį: "Namai, namai ir čia. Čia kaip namuose...". Truputį purvinas, truputį svetimas, truputį keistas, bet kažkuo traukiantis, užliuliuojantis ir nepaleidžiantis. Nori jį pažinti ir negali paaiškinti, kas jame tokio...tikro. 
Gal tai tiesiog tas faktas, kad niekas čia nėra tobula. Kaip niekuomet ir nebūna. Tai ne turistinėse brošiurose išdailintas kurortas, ne svajonių miestas, kurį turėtų aplankyti kiekvienas žmogus. Šis miestas tiesiog alsuoja kitokia tiesa, kitokiu gyvenimu, kitokiu ritmu. Ir jį norisi pažinti.
O dar tie kontrastai... vėjo nešiojami popiergaliai gatvėse ir maisto trupiniai prie kiekvieno suolelio, bei, lyg glotniai ir lygiai supinti merginos plaukai, į aukštį kylančios alyvmedžių alėjos. Simetriškos, apskaičiuotos, beprotiškai tvarkingos. Žmonės, kurie tau padės nė neprašyti ir tuo pačiu tie, kurie nusisuka vos išgirdę svetimą žodį. Net ir žinodami, kad tu, studente, čia atvažiavai ne atimti, bet duoti, išleisti, suteikti. Gatvės, kurių šaligatvių plytelės - visos alei vienos - kliba, bei išmoningos, preciziškos stoginės mašinoms, žibančios saulės spindulius sugeriančiomis plokštėmis. Žaliuojantys parkai, su fontanais, gyvatvorių kaskadomis ir žole, tviskančia lyg smaragdas, bei saulės išdegintos dykynės čia pat už kampo. Su pageltusiomis žolynų rykštėmis ir suskeldėjusiu dirvožemiu.

[2011 01 16 16.07]

Nežinau ar įmanoma pamiršti matyti grožį detalėse, kaip ir neaišku ar to galima išmokti. Bet ar įmanoma išvysti grožį ten, kur jo nėra ar neturėtų būti? Griuvančiose post-industrinėse erdvėse, vienodame sovietinės architektūros pilkume, siaubingai purviname, korėtame, šlapiame sniege. Jei estetika iš tiesų tapatinama su malonumu, tai kiek malonumo yra tokiuose objektuose? Savidestrukcijos grožis ir grožio savidestrukcija.
Komplikuotas lyrinio "aš" vidinis pasaulis čia veržiasi į paviršių klykdamas, rėkdamas ir kriokdamas. Laikykite tai sutrupėjusio, sukrėsto pasaulio himnu, tamsos daina. Laikykite tai amžinu gyvenimo dėsniu, įkvėpimo kriokliu. Nėra įkvėpimo be sukrėtimo.
Kai vėl imi trokšti kiekvienos dienos kaip nuotykio, kur niekada nežinai, kas tavęs laukia toliau, kur nėra ateities planų ir strategijos, kur diena prasideda šeštą valandą ryto, tą pačią valandą ir pasibaigdama. Ilgiesi neužtikrintumo, žaidimo, erzinimo. Kitaip sakant, to konkretaus vieno, kurio niekada nebegalėsi turėti ar to abstraktaus bet ko, kuris išvaduotų iš dabartinio sąstingio.
The universe is hostile? Niekada tuo netikėjau. Tiesiog tai pasaulis, kuris yra pernelyg teisingas. Kur viskas yra taip, kaip TURĖTŲ būti, ir tu, vargšas žmogau, nieko negali pakeisti. Bent jau ten, kur iš tiesų norėtum tai padaryti.
Dievai, kaip puiku yra kartais pamatyti baltą juodoje, gėrį blogyje ir grožį bjaurume. Kaip gera...

Stuck in a moment and I can't get out of it.