69.65.85.69

- I'll come to your shower, I'll crawl into your bed, I'll kiss behind your ears, I'll mess up your hair - said the wind spinning between the high towers and shapes of the city. The snow glitered together with it's words and whispered tales while slowly melting.


Žodžiai, atklydę iš praeities, iš nežinios, iš niekur, kurie atskleidžia jau įvykusią realybę. Žodžiai, užkoduojantys tiesą.
Ir vistiek, negaliu nerašyti, negaliu sustoti ir pasakyti "ne". Po mėnesių sausros, po laimės krioklių, saulės vonių ir šilto lietaus jie vistiek sugrįžta, išsėlina iš užmiršto vienišo kampo, gimsta iš padrikų akimirkų, patyrimų, rikiuojasi bemiegėse naktyse ir sapnuose.
Nuo šito negaliu nusigręžti.
O ranka pakimba ore, sulaikyta nematomo, neegzistuojančio, neesančio. Nebekaupiu praeities artefaktų. Ne todėl, kad skaudėtų, keltų nepasitenkinimą ar baimę. Tiesiog didžiausias artefaktas - patirtis - jau gyvena galvoje ir širdyje ir ten skleidžia savo gležnus žiedus, stiebiasi į viršų, apraizgo mintis, ląsteles ir suteikia formą kūnams.
Bet vistiek tam tikros vietos, akimirkos, žodžiai, situacijos, kvapai turi savitą prieskonį, kuris išoriškai galbūt ir negali būti pajustas, tačiau... užsimerkus viskas bent sekundei iškyla kaip tikra, kaip druskingas jūros kvapo prisigėręs vėjas netoli žaizdotos odos.
Prisilietimams, šnabždesiams, naktims svetimame trūksta to truputėlio, kaip krislelio stebuklingo smėlio akyse prieš užmiegant. Viduje pamažu kristalizuojasi abejingumas.
Tokiais ankstyvais rytais labiausiai nekenčiu dviejų dalykų: veidrodžių ir viso gyvenimo.



I'll come to your shower, I'll crawl into your bed, I'll kiss behind your ears, I'll mess up your hair. Again and again, like mantra. I can't, I simply can't believe that.

– what do you like about me?
- Ah, now...That‘s a question....
- You‘re not gonna answer it?
- Well, let‘s take a look. Remember a person you really liked in the past...
- Why?
- Just do that...
- Mhm, so what?
- Well, now YOU tell me what did you like about him....
- Am, well... I mean... I liked...hm... I JUST liked him...
- You see?..




Vienišos naktys lieka vienišomis naktimis nepriklausomai nuo to kas ten, plačiajame pasaulyje, už tavo lovos ribų, yra ar nėra. Naktys, kupinos minčių, prisiminimų, kuriamų vaizdinių, pokalbių ir, galiausiai, sapnų, kartojasi visiškai neatsižvelgdamos į tai.
...ir kažkieno ranka tau ant liemens, ir pavasario lietus, toks tikras, toks kvepiantis. Visa tai buvo taip seniai ir kartojasi vėl ir vėl. Iš naujo.
Nors, palaukit, to niekada nebuvo iš tiesų, tai tik šneka ilgesys, tuštuma, ieškančios rankos.
Paklydimas neįmanomas, jei taip ir neišėjai į kelią.
O jei išėjai? Tik tuomet kelias išnyko?
Žinau tik vieną, visuomet liks klausimas. Kas iš tiesų yra paklydimas?




... I liked his view of life, it was a one dancing in his mind, I liked where he came from and how the surrounding changed around him still obeying only to what he‘d done. I liked those faces, like the ones well trained in a reflection of a mirror. I liked the scent of confidence and yet, confusion, all in one.
And it‘s never the big things. The only big thing is that you like.

Kai vėl atsistoji ant to paties slenksčio čia, akimirksniu galvoje nebelieka žodžių, kurie priklausytų tau. Visi, išnyrantys iš tavęs, tavo minčių, tavo gilumos tau nepriklauso, yra skolinti. Svetimi. Kalbi kitų žodžiais, jais naudojiesi ir jų svetimumas yra toks suprantamas, toks reikalingas, nes visa aplinkui nebėra tavo ir niekada tavo nebuvo. Žiūri, bet nematai, vaikštai, bet net nejauti, kad dėlioji žingsnius, pakeli rankas ir tik tada supranti, kad išvis jas pajudinai. Juokiesi, nors tavo pačios juokas skamba kaip aidas.
Ir visa, kas egzistuoja tą akimirką, čia, yra tik neapčiuopiama, išsklidusi, surakinta forma toje vietoje, kur, tikriausiai derėtų taip sakyti, turėtų būti širdis.
O tai yra taip teisinga. There‘s nothing In Between.
Pozityvusis, vaivorykštini liūdesy, sveikas ir vėl atvykęs į mano gyvenimą

...button by button, zipper after zipper, string from string you see yourself slowly falling apart, dividing into pieces until there‘s nothing left just some shapes and you yourself, shapeless, siting in the corner watching mind - numbing, spirit – crushing dances of the figures. Your voice seems so distant, cold, indifferent and the blood in the veines, still left in the bodyparts is filled with unsatisfactory urge to be released, freed, untied.


Beprotiškas nuovargis nusinešantis viską, nuplaunantis net mažiausią žolės kuokštelį, gėlės lapą, medžio šakelę, paukščiai, klykaujantys vakaro danguje ir jų negyvi atvaizdai ant sienų, seku miesto ženklus, miesto mažas istorijas ir amžinai lieku jame, be išsivadavimo, be prošvaistės, ar, geriau sakyti, pašvaistės, nenugalimai skaičiuodama dienas, valandas, minutes, sekundes....
Tik iki ko?
Šaltas ledinis balsas aidintis visagalybėje kartoja, kad manęs neišgelbės nuostabiausi pažadai, subtiliausi prisilietimai, šilčiausios glamonės.
Visa tai čia - tik liga, šnekanti už mane, tik fiziologija, tik ląstelės ir kūno skysčiai, žinau, bet ledinis balsas – kaip didžiulis bokšto varpas – visur, aidintis, paskandinantis, nusinešantis.
Šimtus milijonus kartų teisi ir neklystanti - tik pragaištis atneša žodžius, eilutes, metaforas ir kristalizuotas enigmas. Tik pragaištis sugrąžina tą nesupainiojamą supratimą, kad esi, egzistuoji, tūnai šiose naktyse ir vis ilgėjantys prieblandos vakarai, tokie žadantys, liūliuojančiai šnabždantys, yra tavo rakštis, tavo skundas, tavo neišreikšta aimana, kurią dovanoji kitiems, kaip vilties krislelį, kaip sagą, kuri išlaisvina iš tramdomųjų marškinių.


...to be released, freed, untied. As well...

button by button
zipper after zipper
string from string

just in another way.