69.65.85.69

2008 08 28 12.02

Dar viena tuščia, tamsi naktis, be sapnų, be tiesos, be pasikartojančių vaizdinių. Ji, kontrastų principu, atveria akis.
Nuovargis.
Donkichoto, kuris pametė prasmę kovoti su vėjo malūnais.
Žmogaus, kuriam nusibodo gyventi skrydžio troškimu.
Vaiduoklio, pasmerkto amžinai klaidžioti po ūkanotą mišką.
Aš sakau: palaimintas nuovargis.
Palaiminti idiotai, nes jiems buvo dovanota begalinė laimė.
Palaiminti ir mes, nes savo begaliniame nuovargyje galime nejudėdami gulėti vienoje vietoje ir stebėti: ryškios žalumos medžių lapų sluoksnius, sienų apmušalų ornamentus, besikeičiančius vaizdus, debesų figūras.
Ir visuose šiuose raštuose įžvelgti, išskirti, suvokti ir sujungti prasmes, dėsnius, teorijas ir taisykles. Tik sau.
Aukščiausia prasmė - tebūnie visa be prasmės. Tebūnie begalinis nuovargis, alpstantis pasyvumas, trykštanti ironija, pagaunantis pesimizmas ir uždegantis negatyvumas. Tebūnie tuštuma, kurią gali užpildyti kuo tik nori iš savęs paties, savo gelmių ir aukštumų.
Gali tuo dalintis, dažniausiai be žodžių, tik su broliais ir seserimis.
Ir toliau tylėti, nes minių minios aplinkui nesupranta nieko.

2008 08 18 14.03

Mergaitė įlipo į gilaus liūdesio balutę ir nebegali išlipti. Dangumi plaukia debesys, nesuskaičiuojama daugybė jų, kai kurie netgi atsispindi balutės paviršiuje, bet tai nepadeda. Tai niekaip nepadeda išlipti.
Mato mergaitė ir praplaukiančius debesis ir jų atspindžius, mato netgi savo kojų pirštus, kuriuos karts nuo karto pajudina, bet iš balutės negali išlipti.
Stypso vidury pievos, rankose laikydama sijono kraštus ir dairosi.
Bet dangus mėlynas, pieva pilna vabzdžių ir paukštelių, giedančių ir zvimbiančių, o tolumoje tik ošiantis tamsus miškas. Ir nė vieno žmogaus.
Bėga minutės, valandos, o niekas nesikeičia. Balutė gili, o mergaitės kojos neilgos. Nieko nepadarysi. Tamsiausia valanda prieš aušrą.
Man, panašiai kaip ir mergaitei, teko panaši balutė, iš kurios negali išlipti. Tik balutė ne viduryje pievos ir dangus virš galvos ne mėlynas. Ir jau net ne balutė, o visa bala.
Viduryje pilko ir monotoniško miesto, kur grėsmingai tamsūs pastatai stiebiasi į švininį dangų aš stoviu iki kelių įsibridusi į purviną liūdesio ir agonijos balą.
O miesto gatvėmis vėjo genamos ritasi šiukšlės ir dulkių kamuoliai. Šalia – šalta mūro siena, pastatyta čia nežinia kada, aišku tik kieno.
Iki kelių stovėdama lediniame balos vandenyje turiu tik tą sieną. Vėl ir vėl skaičiuoju jos plytas, sunkias, molines plytas, ir ieškau mažiausio, menkiausio įtrūkimo, plyšelio, saulės spindulėlio iš anapus.
Man darosi šalta, mirtinai šalta, ir galvoje šmėkščioja absurdiškos mintys apie vata muštas sienas, šiltus marškinius ilgomis rankovėmis ir... taip, šinšilas. Aišku tos mintys dar pinasi su kažkada girdėtos dainos eilučių nuotrupomis: „you‘d mean so much more to me if I remembered.“, ir tai, matyt, neleidžia man pasiduoti šalčiui.
Niūniuoji sau panosėje, su skausmu traukdama ilgesio krislus iš akių, o tavo vizijose ateinanti aušra, kuri kaip mirtis sapne arba kaip krištolinės pilies princesės svajonė, kai stovi prie šaltos mūrinės sienos ledinėje agonijos baloje.
Pirštus jau atsimušei, nagus nusidraskei bandydama surasti plyšelį sienoje.

Sunkiai sekasi KAŽKUO iš vis tikėti.

Tear down the wall...

Tear down the wall!..

Tear...

2008 08 12 12.18

Pusiau paslėpta saulė lėtai slenka virš vandens paviršiaus. Švytintis mažutis rutulys pamažu keliaujantis beprotiškai arti vandens, lygaus kaip stiklas. Vos vienas krustelėjimas, vienas judesys ne į tą pusę ir... tumulas garų ir švytėjimas užgesęs amžiams.
Kūnas po vandeniu atrodo lengvas, beveik besvoris. Jame skęsti taip, lyg plūduriuotum beorėje erdvėje, o vanduo atrodo toks švelnus, minkštas.
Stebi keliaujančią saulę. Nematai, bet žinai, kad jos atspindžiai gyvena akyse. Išsiilgta, švelni šiluma slenka kaklo linija, petimi, strėnomis. Dar truputis ir pradėtum tirpti.
Bet, kad ir kiek atsipalaiduotum, net kai užsimerki, budrumas išlieka. Jis tupi viduje, kaip faraono kapą saugojanti juoda grakšti katė. Prireikus, akimirksniu ištiestum ranką, delną ir sugautum mažytę keliaujančią saulę, krentančią į vandenį. Šito niekada neleistum. Pasiryžai bet kokia kaina pusiau paslėptą saulę palydėti iki jos virsmo jaukia ir kaitria žvakės liepsna.
Taigi, egzistuoji dviejuose realybėse. Vienoje tavo materialus pavidalas gano mažytį saulės rutulį nuo jai pražūtingo vandens. O kitoje...
Kitoje prisiminimai, kaip ir svajonės viską piešia spalvomis, ryškiomis ir nežemiškomis, kurios niekada iš tiesų neegzistavo.

2008 08 09 10.07

Po tavo kojomis bėgantys skaičiai. Spiečiai jų, po tris, po šešis, be jokios tvarkos, loginio ryšio. Ir cypiantis zvimbimas sklindantis metalu, tiesiu kaip styga.
Traukiniai, kaip ir jūra, turi kažką neapsakomai ypatingo, ko nepastebėti gali tik tuomet, kai tai tampa įkyria rutina.

Nes stovi nuščiuvęs viduryje pievos, žolių tumulai tau iki kelių, šviesa - ypatinga, gelsvai rusva, alsuoji karščiu, bet negali pajudėti, akimis sekdamas mėlynai geltoną ryškų traukinį, ryškesnį už bet ką tavo gyvenime ir supranti, kad niekas jau niekuomet nebebus taip pat.

Nes sėdi atsukęs jam nugarą, paskendęs bildesyje ir vibracijoje, pakerėtas jėgos ir artumo ir paskui dar ilgai klausydamasis šaižių garsų, tvinksinčių ir virpančių bėgiuose, bei nutolstančio ūžesio.

Nes jauti, kaip dreba žemė po tavimi, tarsi banguojantis pelkės paviršius ir gausmas neleidžia tau susišnekėti, tik žvelgti kitam į akis, spindinčias susižavėjimu su truputėliu pagarbos prieskonio.

Traukiniai visuomet atvyksta laiku ir pasiima tave ten, kur viskas ypatinga, kur išbandymas tampa nepamirštama patirtimi, kur dangus skęsta žvaigždėse, kur nuovargis palaimingas, o palaima neišmatuojama po žydru dangumi tarp medžių viršūnių.
Kur rytas atneša glėbį džiaugsmo ir jaukumo (su tavimi) lydimo vėjo varpelių užkalbėjimo ir giedros šviesos.


Aš labai nenorėjau grįžti, bet tuomet prisiminiau, kad grįžimas ir nėra įmanomas. Viskas pasikeitė.

2008 08 06 12.34

Tai parklupdo kaip švelniai naikinanti sprogimo banga. Į tave lekia nuolaužos, skeveldros, stiklo šukės. Jos sminga, centimetras po centimetro į tavo kūną, bet nieko nejauti, tik nenugalimą silpnumą kojose. Ir nesutramdomą šypseną.
Pasidalini į du, ne tris, keturis asmenis viename ir klaidžioji sąmonėmis nuo vieno prie kito.
Vienas.
Atsainiai šypsosi, stebėdamas viską iš šalies ir iš lėto skaičiuoja. Vienas... Du... Trys... Mėnesis... Penki... Metai...
Du.
Beprotiškai kvatoja juoku, kuris užtvindo ir numaldo viską, palikdamas tik aidintį garsą ir surrealumo pojūtį.
Trys.
Sėdi kampe, negalėdamas patikėti, negalėdamas priimti, sutikti, pagaliau suprasti, kad tai gali būti tiesa, kad yra vertų, kad egzistuoja. Baimės kvapas ore.
Keturi.
Su susižavėjimu ir pasitenkinimu stebi figūrų šokį erdvėje, tingiai dalindamas impulsus, kreipiančius viską chaotiškai jausminga linkme.

Oras.
Ugnis.
Žemė.
Vanduo.


Ar kas gali pamatyti vėją?