69.65.85.69

2008 01 29 0.49


Dust
From the wings of butterfly
A tail behind your thoughts
A glimpse
A tiny piece
A vision.

Floating figures
Forming a hilarious
Mirage.

Infinity is not enaugh
To reach the edges of a dream.
The Sleep is holy.
And the Sun
Brings death.

2008 01 20 00.23

Šiandien josios pasaulio kraštas tapo labai nepageidaujamu. Privalėjo susirasti kitą.
Pirmiausia, dėl principingo ir kartu gal netgi neracionalaus pažado sau.
Paskui dar dėl running out of pages. Tąkart puslapiai naktyje slinko greičiau nei sekundės. Reikėjo papildymo.
Bet labiausiai tai tikriausiai dėl žodžių. Žodžiai ją išvijo ieškoti kito pasaulio krašto. Bent kelioms valandoms.
Ir jis atsirado. Tiesa, gan šlapias ir niūrus, bet netrukdantis užsitraukti dūmą ir paskęsti savo mintyse.
Prieš jos akis plytėjo visas miestas. Lietus, kažkur jai už nugaros susitaręs su vėju, nustojo purkšti bent trumpam ir užleido areną vėjuotai pilkumai.
Ji mielai būtų visą tą erdvę užpildžiusi cigaretės dūmais. Jie buvo bent jau kažkiek balti ir žavingai draikėsi, pagauti vėjo jai virš galvos.
Dar mieliau būtų tiesiog dabar užsimerkusi ir išnykusi.
Bet tai net nebuvo būtina. Mintys galvoje pačios prieš ją patiesė žvaigždėtą kilimą. Milijonai, milijardai pasaulių. Tereikėjo išsirinkti.
Ji žinojo, ko nori. Ko nors tokio, kaip kad ir yra. Tik neturinčio šios dienos prisiminimų ir tos neišsemiamos pilkumos.
Tad dūrė pirštu į vieną taškelį žvaigždėtame kilime ir prisitraukė jį arčiau.
Vaizdas valandėlę sumirguliavo, o tuomet pasikeitė.
Prieš save ji regėjo tą patį miestą, bet kartu ir kitą. Jis buvo kupinas šviesų, gyvybės ir intensyvumo, net ir apgaubtas švelnių sutemų. Iš įvairių jo vietų, skverų ir aikštelių, parkų ir aikščių kilo oro balionai. Spalvoti ir vienspalviai, su užrašais ir be jų. Jie kilo į šilto vakaro dangų ir jų turinį kaitinančios liepsnos tai šen, tai ten apšviesdavo lengvą prieblandą. Jie plaukė virš miesto išdidūs ir lėti, kaip šimtamečiai vėžliai. Beveik nebuvo vėjo, o ties horizontu leidosi raibuliuojanti saulė.
Ji išplėstomis akimis stebėjo reginį ir giliai traukė į save šiltą ir svaigų vakaro orą. Kai prieblanda pamažu perėjo į beveik apčiuopiamą tamsą, aplink ją sužibo keli gelsvai žalsvi žiburiukai. Jie slėpėsi žolėje, po jos kojomis, silpnai žibėjo medžių šakose, tarp lapų ir net skraidžiojo ore aplink. Žiburėliai buvo panašūs į jonvabalius, tik daug ryškesni ir sunkiai nusakomos spalvos.
Jų vis daugėjo ir ji galėjo stebėti švieselių atšvaitus ant savo pirštų, plaštakų ir odos. Pakėlusi rankas pabandė pagauti vieną tų švieselių ore. Iš pradžių ši išsprūdo iš rieškučių, bet paskui tiesiog pakibo vienoje vietoje tarsi laukdama, kol bus sugauta. Apglėbus ją delnais šioji suspurdėjo, o tuomet nurimo. Atgniaužus rankas jos buvo tuščios.
Ji tyliai nusijuokė. Šviesuliukai ėmė artėti link jos ir burtis į kuopeles. Tada ji pastebėjo, kad ir jos pirštų galiukai ima švytėti ta nenusakoma gelsvai žalsva šviesa. Švytėjimas plito ir netrukus jau švytėjo visos jos rankos, kūnas, kiekvienas plaukelis. Šviesa užpildė viską aplink ją ir ėmėsi ją kažkur nešti.
Bet tuomet ji pajuto kaip kažkas iškrito jai iš rankų. Iškrito kažkur ten, anapus vakarėjančio dangaus, kupino šviesulių ir oro balionų. Akimirksniu sugrįžo pilko ir šlapio miesto vaizdas. Ji atsiduso ir dar truputį pastovėjusi lyg ko lūkuriuodama, nužingsniavo takeliu link autobusu stotelės.
Visą kelią namo, nieko nematančiu žvilgsniu žiūrėdama pro langą, tyliai meldė.
Nebyliai, be žodžių maldavo pavasario.

2008 01 08

The thick darkness in the room is pure and embrasing.
Jauti kaip kūnas atsipalaiduoja, kiekvienas raumenėlis atsileidžia ir nurimsta. Tada apsunksti. Tarsi lengvai grimztum į vis dar augančios medvilnės krūmų lauką. Aplink vien žaluma ir balti, pūkuoti medvilnės kamuolėliai. Jie pradeda atsiskirti nuo stiebelių ir iš lėto kilti aukštyn. Arba plaukioja visur aplink, banguodami savo miniatiūrinėmis gijelėmis, kaip virpantis oras.
Netikėtai melsva erdvė, kupina plaukiojančių baltų kamuolėlių.
Jau galima atsimerkti. Akys nieko nemato, bet vietoj jų apie tai, ką turėtum matyti, pasakoja tavo klausa. Muzika, kuri pasakoja istorijas.
Aklinai juodoje kambario erdvėje ima vertis švytintys langeliai. Vienas... antras... visur aplink aklina tamsa, bet kvadratiniai langeliai spinduliuoja šiltai geltoną šviesą.
Juose atsiveria horizontas. Ten, kur susilieja jūra ir juoda apmirusi žemė. Ugnikalnių ir ledo sala.
Sausos žolės šnarėjimas yra visaapimantis. Vieną vienintelę dienos valandą, būtent dabar, kai papučia drungnas vėjas, žolės stiebeliai ima ypatingai virpėti. Taip, kaip jie nevirpa niekur kitur pasaulyje.
Visa aplinkui iš pradžių ypatingai sutirštėja, o tada ima pamažu skysti.
Ateina laikas užsimerkti ir pasiduoti tam, kas jokiais pasaulio žodžiais neaprašoma.
Svajoju, kad vieną dieną ateis akimirką, kai fantazija nebesuvoks pati savęs. Kai, išsilaisvinusi nuo paskutinio troškimo nieko nebetrokšti, ji pasieks visišką Nirvaną.
I guess some people are simply born as daydreamers.



"Tai, kas tikra, matyti tada, kai užsimerki."
TIESA.

2008 01 06 21.36

Gulėti ant puraus balto sniego buvo nuostabu. Iki saulėlydžio dar buvo likusios kelios akimirkos. Iki spindinčio saulėtos žiemos dienos saulėlydžio.
Sniegas po jos kūnu tirpo, išlaisvindamas savyje gyvenantį šaltį ir perleisdamas jį po drabužiais gerai paslėptai odai. Ši iš pradžių tik pašiurpo. Bet, mergina žinojo, gana greitai šiurpas virš aštriais šalčio dygliukais ir tuomet reikės keltis.
Iki to dar yra laiko.
Kol kas, ji nenorėjo būti niekur kitur.
Tik štai taip gulėti ant sniego ir spoksoti į iš dangaus pamažėle besileidžiančias snaiges. Saulė slėpėsi užleisdama dangaus areną joms ir snaigės leidosi pamažu, pasisūpuodamos ir... tarsi abejodamos.
"Kažin, ar verta? Kažin, kokia ta žemė? Ar verta dėl jos pražūti? Ar tikrai bus galima... atgimti?"
Mergina stebėjo snaigių abejones ir tyliai, tarsi tik pati sau šnabždėjo: "Vienuolika tūkstančių trisdešimt trys arba trisdešimt šeši tūkstančiai du šimtai viena. Vienuolika laipsnių ir dvidešimt viena minutė šiaurės platumos ir šimtas keturiasdešimt du laipsniai dvylika minučių rytų ilgumos..."
Vakar sutiko tikriausiai keisčiausią žmogų savo gyvenime. Vandenynų tyrinėtoją.
Jis žinojo viską apie visus pasaulio vandenynus ir jūras. Vandeniu ir po juo buvo nukeliavęs tūkstančius kilometrų. Iš pusės žvilgsnio atskirdavo kiekvieną gyvą padarą, gyvenantį vandenyje.
Jis turėjo svajonę. Svajonę, kuri buvo tapusi ko gero vieninteliu gyvenimo tikslu.
Troško kada nors nusileisti į giliausią vietą pasaulyje. Norėjo pats pamatyti, kaip atrodo pasaulis po daugiau nei vienuolika kilometrų vandens. Koks jis , niekada nematęs saulės šviesos ir pasmerktas neišmatuojamam vandens slėgio prakeiksmui.
Vandenynų tyrinėtojas to troško taip, kad būtų pasiryžęs gyvas užsišaldyti ar kaip kitaip pramiegoti ir pratęsti savo dienų skaičių, jei tik būtų turėjęs garantiją, jog jam atsibudus jo svajonė bus įmanoma.
Jo namų sienos buvo nukabinėtos straipsniais, nuotraukomis ir žemėlapiais, o akys imdavo spindėti, kaip nuo vandens paviršiaus atsimušę saulės spinduliai, kai kam nors apie tai pasakodavo.
Mergina šypsojosi jo klausydama. Ji matė, kad Vandenynų tyrinėtojas nusileidžia vienuolika tūkstančių trisdešimt tris metrus kiekvieną kartą, kai apie tai pasakoja. Neria trisdešimt šešis tūkstančius du šimtus vieną pėdą kiekvienąkart kai kas nors apie tai paklausia ar užsimena. Nukeliauja į vienuolika laipsnių dvidešimt vieną minutę šiaurės platumos ir šimtą keturiasdešimt du laipsnius dvylika minučių rytų ilgumos kiekvienąkart kai apie tai galvoja, svajoja ar mąsto.
Iš tiesų, į Marianų įdubos gelmes jis buvo nusileidęs jau tūkstančius kartų.
Mergina jam pavydėjo.
Ir dabar, gulėdama ant sniego ir grožėdamasi snaigių šokiais, svarstė, kokioje pasaulio vietoje yra Jos Marianų įduba. Kokios jos koordinatės? Ir koks gylis?
Šaltis ėmė smaigstyti į kūną savo adatas. Ji turėjo atsistoti.
Atsistojusi užvertė galvą į tamsėjantį vakaro dangų ir ištiesė rankas į šalis. Ant jų leidosi vis dar abejojančios snaigės. Palietusios šiltą odą, jos akimirką sustingdavo ir suspindėdavo visame savo gražume, o tada ištirpdavo.
Ir staiga ji suprato. Vandenynų tyrinėtojas su savaisiais vienuolika tūkstančių trisdešimt trimis kilometrais buvo labai laimingas žmogus.
Bet jos laimės gylis kasdien galėjo būti skirtingas. Ir koordinatės galėjo keistis kone kasdien.
Svarbiausia buvo jų ieškoti. Nenustoti jų ieškoti.
Ir net jei ji taip niekuomet ir nesuras savosios giliausios pasaulio vietos, visuomet bus toji suspindėjimo akimirka prieš pat ištirpstant.
Ji dar kartą plačiai nusišypsojo ir nužingsniavo saulėlydžio link. Po kojomis jaukai gurgždėjo sniegas.

2007 12 17 10.11

Šiandien ji pasidovanojo sau tylą.
Degė, liepsnojo dvi dienas. Trečiąją pakilo potvynis. Didžiulis ir naikinantis.
Bet jis nieko negalėjo jai padaryti. Ji plūduriavo paviršiuje. Ramiai sūpavosi griaunančios stichijos apsuptyje ir plaukė pasroviui.
Kaip upė. Į jūrą.
Jos kūnas nuo dangų siekiančių liepsnų pavirto pelenais. Pelenai paskendo, ištirpo sūriame vandenyje. Jie taip pat keliavo į jūrą.
Dar keliavo jos mintys. Plevenančios virš upės tėkmės, virš menkų bangelių. Jos mainėsi ir raibuliavo drėgname ore čia sužibdamos lyg vaivorykštės uodega, čia apsiniaukdamos kaip dangus prieš nenumaldomą grėsmingą audrą.
O upė nešė savo vandenis į jūrą.
Bekraštę platybę, kurios šauksmas niekuomet nenutildavo.
Ji girdėdavo jį kasdien. Kartais tiesiog klausydavosi jo valandų valandas. Pasinerdavo ir išnykdavo.
Kartais... Bandydavo ginčytis su juo. Net peršaukti.
Nepavykdavo.
Kartais.. Ignoruodavo šauksmą. Tačiau jis niekur nedingdavo ir ji vėl atsisėsdavo lovoje išplėstomis akimis juodą nakties valandą.
Ją šaukė. Tai buvo neišvengiama.
Ir dabar, po dviejų dienų liepsnos ir griaunančio potvynio ji pagaliau keliavo į jūrą.
Tekėjo, čiurleno, kliokė, žliaugė.
Skynėsi savo kelią kartu su vandeniu. Ir likus tik akimirkai iki didžiojo įsiliejimo jos keliaujančios mintys užrašė: " Viskas. Aš sulaukiau. Aš Atsiliepiau. Šauksmas mane pasiims. "
Didysis įsiliejimas buvo kaip ramybės okeanas. Viską nuplaunantis ir lengvai sūpuojantis. Ji paniro visa ir pasiruošė ištirpti.
Bet tada suvokė, jog supranta, ką sako Šauksmas.
"Priimu tave į savo glėbį. Šis pasaulis - tavo, bet tu jam nepriklausai. Esi stipri. Turėsi grįžti."
Ir ji sugrįžo.
Pajuto, kad trenkėsi į žemę kaip sunkus akmens luitas. Pramerkus akis tykojo tik šaltis. Kūnas buvo kaip sulaužytas. Ji apglėbė rankomis savo kelius, apsimuturiavo šilta pūkine antklode ir ėmė linguoti pirmyn ir atgal pagal negirdimą ritmą.
Šiandien ji pasidovanojo sau tylą, kad galėtų vėl bent truputėlį pasiklausyti bangų mūšos. Išgirsti Šauksmą.
Bet jo nebuvo. Tik spengianti tyla. Ir iš kažkur toli ataidintys žodžiai:
"Esi stipri..."

2007 12 12 10.37

Ten galėjai nuvykti tik traukiniu.
Vieną kartą per savaitę jis išvažiuodavo iš dievų ir žmonių apleistos stotelės miesto pakraštyje. Mašinistai sumišdavo paskirti būtent į šį reisą. Viena vertus, tai reiškė lengvą dieną - vos keliasdešimt kilometrų, visas likęs laikas - tavo. kitą vertus... Niekas negalėjo šito paprastai ir suprantamai paaiškinti. Tiesiog buvo baugu.
koks bebūtų oras tą dieną, artėjant link paskutinės stotelės pakildavo rūkas. Pasaulis tiesiog nuskęsdavo nesibaigiančioje migloje ir mašinistas kiekvienąkart slapta pasidžiaugdavo, kad vairuoja ne mašiną, autobusą, bet traukinį, kuris ramiai ir patikimai slenka savo bėgiais. Tiesa, mašina ar autobusu šios vietos ir nebuvo įmanoma pasiekti.
Niekas nežinojo, kaip vadinasi ta vieta. Net traukinio maršrute stotelė taip ir vadinosi - Paskutinė.
Tad žmonės tiesiog sugalvojo jai vardą. Miegančiųjų slėnis.
Slėnis, kuriame karaliavo pilka spalva ir kurį visuomet gaubdavo neperregimas rūko šydas, geresnio vardo ir negalėjo tikėtis.
Jis iš tiesų miegojo. Tarsi laikas čia būtų sustojęs. Ar bent labai labai sulėtėjęs, slenkantis tiesiog nepastebimu greičiu. Kitas pasaulis, kiti jo dėsniai ir taisyklės bei nesibaigiantis, neišnykstantis, nepermatomas rūkas.
Tačiau žmonės ten kartais vykdavo.
savaitė po savaitės kelis vis laukdavo dievų ir žmonių pamirštoje stotelėje. Įvairiausio amžiaus, išvaizdos, profesijos ir visuomeninės padėties.
Daug rečiau jie iš ten grįždavo.
Tačiau grįždavo lygiai tokie patys, kokie ir išvykdavo. Nesvarbu kiek dienų, savaičių, mėnesių ar metų būtų praėję. Miegančiųjų slėnis konservavo laiką. Konservavo žmones.
patekęs ten, žodį pokytis galėjai išbraukti iš savo žodyno ir gyvenimo. Žinoma, žmonių išvaizda šiek tiek keisdavosi, laikas palikdavo savo pirštų antspaudus jų veiduose, rankose ir kūnuose, bet visa kitą, kas būdavo tie žmonės, nepakisdavo.
Miegančiųjų slėnis buvo lyg mažas miestelis. Tiesios gatvės, panašūs vienaaukščiai namai, pilkos jų sienos ir pilki stogai. Visos spalvos čia turėjo pilką atspalvį. Galbūt dėl to buvo kaltas tik rūkas, o galbūt pilkuma buvo taip įsigėrusi į visą aplinką, kad tiesiog tapo jos dalimi. Ir gyvenimas čia buvo pilkas. Paprastas, be jokių sukrėtimų, netikėtumų, kasdien vis toks pats.
Sulėtėjęs, aptingęs. Be pokyčio. Ir žmonės tai rinkdavosi. Vykdavo į Miegančiųjų slėnį ir ten gyvendavo. Kelias dienas. Mėnesius. Metus. tiesiog nusileisdavo į slėnį, užeidavo į pirmą pasitaikiusį namą ir jame apsigyvendavo.
Kai kurie net ir negrįždavo.
o tie, kurie visgi grįždavo, imdavo žvelgti į pasaulį nuolat išplėstomis akimis, traukti jį į save ir daugiau šypsotis.
Arba nuolatos būdavo paniurę ir žvelgdami į tolį vis ko nors ilgėdavosi ir ieškodavo.
Būdavo įvairiausių atvejų. Tačiau visi grįžusieji beveik neminėdavo ir nekalbėdavo apie Miegančiųjų slėnį. Ne todėl, kad negalėdavo, tiesiog... Atrodė, kad jie to nenori. Nebūtinai dėl to, kad jiems būdavo nemalonu tai prisiminti.
Bet Miegančiųjų slėnis buvo reikalingas. Egzistavo. Slapstydamasis po rūko skraiste konservavo ir sandėliavo laiką ir žmogiškuosius likimus.

2007 12 09 19.41

Jis juokais žadėjo aprengsiąs ją gitara, apausiąs jos stygomis.
Ji buvo vardu DragonFly. Juoda, spindinti ir paslaptinga. Stebuklų stebuklas.
Ypač, kai būdavo jo rankose.
Ji pasakodavo istorijas. Fantastiškas, negalimas ir įmanomas tuo pat metu. Su tūkstančiais spalvų, atspalvių, veikėjų ir siužeto linijų. Nukeliančias į kitą laiką, erdvę ar išvis viską panaikinančias. Juokingas ir virkdančiais. Apkaltinančias ir atleidžiančias. Apkabinančias ir atstumiančias. Tyras.
DragonFly ištrindavo visa, kas jis būdavo iki pat tos akimirkos, kai priimdavo ją į glėbį. Tuomet, jis būdavo naujas, kitoks.
Švarus ir švytintis. Kaip niekuomet gražus.
Ji negalėjo atitraukti akių. Tokio gražaus ji jo niekuomet daugiau nematydavo. Kartais atrodydavo, kad tai pastebi ir kiti, bet ji žinojo, kad jie mato tik trupinius, kibirkštis, bet ne pačią ugnį. Tų, kurie iškart išvysdavo visą liepsnojantį laužą, švytinčią aureolę ir šildydavosi rankas toje šviesoje, buvo labai nedaug. O ji viena iš jų.
To nevertėjo sureikšminti, ištarti. Tiesiog žavėtis. Mėgautis.
Jis tai pamatė jos akyse. Perskaitė visas dangaus mėlynumo eilutes. Tą vakarą, kai DragonFly dar kartą prisikėlė ir numirė jo rankose, prieblandoje skendinčiame kambaryje. Tą vakarą, kai jo galvoje gyvenančios melodijos užsigeidė gimti ir būti išnešiotos glėbyje, kaip niekad gausiai.Viena po kitos. Nesivaržydamos net nepaisyti eilės.
Ji visa tai traukė į save išplėstomis akimis ir virpančiomis šnervėmis. Retkarčiais užsimerkdama ir visiškai ištirpdama.
Užgesus paskutiniam garsui jis jau žinojo, kad jo pasaulis įtraukė ją vidun. O melodijos galvoje priėmė jos šešėlį į savo tarpą.
Nebebuvo, kur trauktis, bėgti. O ir nesinorėjo.
Jo laiką ėmė užpildyti nesibaigiantys pokalbiai, pasėdėjimai, pasivaikščiojimai, valandos, praleistos žmonių šurmulyje, ilgesio valandos, krištolinio jaukumo ryto valandos.
Nematomas smėlio laikrodis bėrė smėlio smilteles ir žarstė šypsenas.
Tik jis nebuvo begalinis.
Vieną dieną ji tarp dangaus mėlynumo eilučių savo akyse atsinešė ir vieną juodą. Atėjo metas smėlio audrai.
Jis taip niekada ir neaprengė jos savo gitara, neapavė jos stygomis.
Ji to niekada ir neprašė, nenorėjo. To nereikėjo.
Tik žvilgantis karališkasis laumžirgis pagaliau ištiesė pamankštinti savo permatomus sparnus ir, pakilęs į aukštį, ėmė sūpuoti savo ilgą uodegą.
Į jo glėby sugrįžo DragonFly.
Toji, kurios niekas niekada nepakeis.

2007 12 03 10.05 - 2007 12 07 10.45

Lietus buvo kaip trukdžiai šlapiai atsispindinčiame žemės veide. Smulkūs lašai išsisklaidydavo smulkiais blyksniais šaltai švytinčiame balų paviršiuje. Vanduo, kaip gyvsidabrio karoliukai, žingsniuojant slinko grindinio plytelių tarpeliais ir nyko tik ant skirtaspalvio bruko.
Akimirką jai pasirodė, kad prieš akis šmėkštelėjęs namas ant sienos turi milžinišką žaizdą. ji plečiasi, pulsuoja... Tai truko tik akimirką. Siena buvo paprasčiausiai pradėta dažyti rausvai rudais dažais ir nebaigta. Tikriausiai dėl lietaus.
Ji girdėjo savo žingsnius tuščioje gatvėje. Jie buvo tokie tolimi, tarsi iš tiesų būtų ne jos. " Miegu, vėl miegu atmerktomis akimis" pagalvojo.
Pabandė prisiminti kaip atsikėlė. Tuščia.
Pusryčiai? Tuščia.
Eilinis rytas, eilinis prisiminimų nebuvimas.
Pasaulį užvaldė visaapimantis deja vu jausmas.
Ji atsibudo.
Sėdėjo auditorijoje ir žvelgė į šviesos atspindžius kampe. mistiška šviesa sklido nežinia iš kur ir lyg aureolė gaubė niekuo dėtą kampą. Prieš ją gulėjo sąsiuvinis. šios dienos dienotvarkė. Ilgas sąrašas darbų, žmonių, kuriuos šiandien matys, vardai.
Kaip ir dienų dienas iki šiol, ji padarys visus tuos darbus, bus su visais šiais žmonėmis. Bendraus ir šypsosis jiems.
Tik...
It's not the question of people needing you, it's the question of your own need of those people...
Atodūsis buvo panašus į ūksmingą vėją už lango. Ilgesys, kaip nerimstantis plačiasparnis paukštis, susisupo lizdą jos viduje. Pūkeliais apkamšytą lizdą sūpavo pakrantės medžio šakos. Savo bangų galvas šalia guldė Didysis Vandenynas. Bangos gulė viena po kitos ir saldžiai užmigdavo. Didysis Vandenynas dainavo joms nesibaigiančią lopšinę.
Dainuojančio Didžiojo Vandenyno melodijos nunešdavo į tolimas gelmes. Potvyniais ir atoslūgiai čia nepalikdavo pėdsakų, vanduo buvo ramus ir netroško niekur bėgti, tekėti. Žalsvaskarės jūržolės tingiai šoko savo šokius ir sudarinėjo didingas kaleidoskopiškai mirgančias figūras. prie jų kojų kriauklėse slėpėsi perlai. blyškus jų švytėjimas persisunkdavo net pro kiautus, kai ilgastiebių jūržolių šokis pasiekdavo kulminaciją, apogėjų. Dugno smėlis į jų šokio ritmą sūkuriavo žalsvai melsvame vandenyje.
Didysis Vandenynas jos viduje stiklo puta aptraukdavo žvilgsnį ir lengvai sūpuodavo jos kūną.
Viskas buvo labai paprasta. Ji pernelyg pasiilgo Didžiojo Vandenyno. Vandenyno, kurio gelmėse tirpo pasaulis ir laikas. Auksaspalvio Vandens, kuris niekuomet nebuvo tuščias.

while floating in the rhytmic sea
and sinking into the melodic bottoms
my fingertips write their path
straight into chalky ceiling
black on white and
white on black
they dance and draw
short stories, epic journeys, rendez - vous
then land like heavy autumn leaves
and rests a tiny peace admiring
the spectacles abowe them
just behind the glass
a lazy morning smiles from all his greyness
and taps his foot to the sea rhythm
all hidden in the fog disguise

2007 11 21 23.49


Šiandien diena, kai sninga tik nuo medžių. Nuogos jų šakos stiebiasi lig pat dangaus, pasidabruotos baltu šerkšnu, o rūkas savo gijas iškaišiojo tarp jų. Taip pasislėpė supratęs, kad yra mažų mažiausiais nepageidaujamas. Jau metas jam visam pasiversti šerkšnu. Artėja Gruodis.
Stovėjau po tokiais sningančiais medžiais ir tyliai klausiausi jų pavargusių, nuogų šakų maldavimo. jos trokšta sniego. Poilsio, po kurio vėl turėtų jėgų sprogti nuo žalumos, žydėti spalvomis ir megzti audeklus iš šimtų sėklyčių.
Klausiausi ir mintyse dėliojau jiems raminančią giesmę.
Ir tuomet, pasinėrusi į medžių balto maldavimo ir savo pačios raminančios giesmės melodiją, supratau.
Supratau, kad šiuos kelis mėnesius gyvenau kitų stiprybe. kiti žmonės buvo mano virvinės kopėčios įveikiant kasdienybės kalnus ir mano inkarai sustojant pačiuose vaizdingiausiuose užutėkiuose.
Nes savąją stiprybę jau buvau nemenkai išbarsčiusi, ypač per pastaruosius metus. kaip ir tie medžiai, buvau jau tokia pavargusi, maldaujanti pagalbos iš šalies, kaip išganingos manos iš dangaus - sniego.
Šis stiprybės skolinimasis nebuvo parazitinis, apskritai nebuvo neigiamas dalykas. Ramstydama save kitų stiprybe aš lygiai taip pat stengiausi dalinti, ką turėjau geriausio. Savo žinias, šypsenas, pasitikėjimą, rūpestį ir švelnumą.
Ir tik retkarčiais pasijusdavau truputėlį nejaukiai, tarsi stovinti nes savo batuose, persiėmusi kažkuo svetimu, nepriklausančius sau.
Tačiau šis pagyvenimas kitų stiprybe man buvo būtinas. Kitaip nebūčiau pakilusi. Nebūčiau sulaukusi šios dienos, kai stovėdama po sningančiais medžiais supratau, kad atgavau Savo stiprybę. Savas jėgas. Save.
Jau sukaupiau pakankamai savasties energijos, kad galėčiau dėlioti raminančią giesmę medžiams. Kad galėčiau iš tiesų pati tapti stiprybės donore kitiems ar deramai atsidėkoti tiems, kurie man jos suteikė daugiausiai, kai reikėjo.
Dievaži, gyvenimas yra kaip jūra. Jis atsirita į tavo krantą bangomis.
Jau buvau spėjusi pasiilgti šios bangos. O ji nebūtų atsiritusi be visų tų žmonių, kurie šiandien supa mane.

2007 11 09

Sleep shortage comes in waves
a caravel resistence
against the rage of storm
noise crows circling
the infinity of rise
macabric bells that
state existence
every quarter

Step through the mirror
in reach of your reflection
embrace and float
in the thin air
the perfect circle divided into
fourty eight of thirty wings
To stay beyond?

"The time's not yours"
hiss the sun, the clouds
and shadows of the walls
but you induce sleep shortage once again
and try to hush yourself:
"We'll stay,
we'll stay beyond"

2007 11 07 00.35

Koridorius atrodė begalinis. Jo ilgumą dalino tik apšvietimas - horizontalūs šviesos dryžiai lubomis besirikiuojantys į tolį. Šioje šviesoje sienos atrodė išrasoję ir negalėjai suprasti nuo karščio ar nuo šalčio jų šviesi ir gliti elektrinė spalva atrodo tokia spindinti.
Ji nejautė šalčio, tuo labiau šilumos. Viskas, ką juto, tebuvo širdies tvinksėjimas. Pirštų galiukuose, viršugalvyje, pažastyse, keliuose. Tvinksniai buvo kaip nenutrūkstantis muzikos ritmas. Jos žingsnių ritmas.
Ji nebuvo tikra ar šio ritmo šaltinis yra jos pačios širdis, tačiau kojos pakluso ir nešė ją begaliniu koridoriumi pirmyn.
Šviesa ėmė ryškėti ir įgauti vis daugiau gelsvai rusvo atspalvio. Žingsniai lėtėjo, eiti darėsi vis sunkiau.
Ritmiškas tvinksėjimas išnyko akimirksniu ir ji suvokė turinti akis, gebanti jomis matyti. Pažvelgusi žemyn išvydo savo kojas iki kelių įklimpusias biriame smėlyje. Jos visiškai nejudėjo, tačiau smėlis aplink jas pamažu skirstėsi, traukėsi į šalis, nyko.
Nyko tokio pačio smėlio jūroje, kalvose, daubose ir kauburėliuose. Aplink tebuvo tik smėlis ir svaiginančios mėlio dangus. Bekraštė dykuma, milijardų smėlio dalelių karalystė, virš kurios degė liepsnojantis saulės kamuolys. Saulės šviesa buvo tokia ryškiai balta, kad ji turėjo prisimerkti.
Tą pačią akimirką pajuto nepaaiškinamą jėgą tekant jos rankomis.
Parklupusi ėmė žarstyti smėlį, semti jį saujomis ir kastis gilyn.
Iš po smėlio sluoksnio kilo seniai žmonių palikti daiktai, įrankiai, žaislai, drabužiai, kaulai ir sudžiuvę lapai. Ištisi gyvenimai nėrėsi jai prieš akis ir palikdami smėlio slėptuves mįslingai šypsojosi, tarsi žinodami paslaptį. Ji lietė juos kaip neregys, norėdama įsiminti kiekvieną detalę, išlinkį, kontūrą, tačiau pajuto, kad nesugebės.
Smėlis aplink ėmė raudonai tamsėti ir suktis, banguoti, kilti tarsi siena. Liepsnojantis saulės diskas tolo ir dangaus mėlynumą pakeitė smėlio audros tamsa. Iš prieblandos ji pamažu augo į akliną tamsybę, kuri prarijo visą jūrą smėlio.
Dabar tai tebuvo tik visiškai tamsi, aklina patalpa. Ji pajuto klūpinti pačiame tos patalpos centre ir pamatė iš kampų artėjančią mirguliuojančią šviesą. Atrodė tarsi kažkas žaistų su veidrodžių atspindžiais: švieselės keitė pavidalą, raibuliavo ir šoko ant skandinančiai juodų sienų. Akys nespėjo gaudyti šviesų šokio, kambarys buvo kupinas judėjimo.
Ji pajuto begalinio nuovargio antplūdį. Kūną patį traukė žemyn ir ji atsigulė. Užmerkė akis.
O kai jas vėl atmerkė, virš savęs išvydo aukštos, stulbinančios žalumo žolės stiebelius ir dangumi plaukiančius lengvus, purius debesis. Jautė, kad jos kūnas tarsi įsiurbtas į žemę, įsunktas į ją, tapęs dalimi. Negalėjo pajudėti, tačiau ir nenorėjo. Ištirpo neskubančiame debesų plaukime dangaus skliautu ir siūbavo kartu su švelnaus vėjelio kedenama žole.
Akimirką, kai suprato, kad paprasčiausiai nustojo egzistavusi, pajuto, kad krenta. Kritimas nebuvo ilgas ir visiškai jos negąsdino. Po kelių akimirkų ji paniro į vėsų orą. Kūnas tiesiog sklendė jame. Aplink rikiavosi baltai apsnigtos eglių viršūnės. Neliesdama nė vieno spyglelio ji lėtai yrėsi tarp jų, stvarstė žėrintį sniego baltumą, dėjosi jį į kišenes, krovėsi užantin ir skaičiavo: "Vienas...Du...Trys..."
Tuomet giliai atsiduso ir nėrė gilyn.
Jūros dugnas pasitiko žalsvai melsva sodruma ir sidabrišku žuvų spiečių žvilgėjimu. ji nardė tarp jų ir jautė kaip mažos žuvytės plakasi jai aplink kojas, strėnas ir pečius. Jų žvynų sidabras padengė jos kūną ir ji žinojo, kad ėmė žvilgėti lygiai kaip ir jos. Dabar jos oda nebebijojo nieko, o plaukai bangavo ir skleidėsi aplink, išaugę iki neregėto ilgumo. Tarp jų gijų pastebėjo spurdant būrelį vos vos rausvų mažyčių medūzų. Jos pulsavo ir su kiekvienu tvinksniu jų būrelyje vis daugėjo. Galiausiai medūzų buvo pilna visur aplink ją ir jos neskubėdamos oriai kilo į paviršių.
ji jautėsi visiškai saugi ir atsidavė medūzų sinchroniškam pulsavimui. Šis ją iškėlė į patį paviršių ir atidavė putotoms bangoms. Bangos ją sūpuodamos nešė kranto link, tarsi begalinėje horizonto linijoje būtų išvydusios mirksinčią švyturio akį.
Jūra po ja vis labiau seko ir paskutinė labiausia putota banga švelniai ją paguldė ant kranto.
Ji pasikėlė ant alkūnių ir paskutinį kartą pažvelgė į visais raudonais atspalviais besimainantį tolimą saulėlydį. Suprato, kad metas grįžti.
Čia laukė minkšti patalai ir jauki šiluma. ji palaimingai padėjo galvą ant pagalvės, įsisupo į pūkinę antklodę, įsikniaubė ir pajuto kaip miegas pamažėle ima ištrinti realybės kontūrus.
Kažkur tolumoje jai mojavo naujas, auštantis rytas.

Thrice. Of dust and nations. mp3

2007 11 03 20.01



Thrice. The Alchemy Index. Water

Tą naktį tamsaus indigo mėlynumo danguje skendo debesų putos gabalėliai. Kur ne kur, pro tarpą, galėjai įžiūrėti spindint žvaigždes, tačiau jos atrodė tolimos, blanko ir geso prieš purų debesų baltumą. Šiandien nakties dangų užkariavo jie, palengva plaukiantys su vėju ir tyliai pasakojantys savo trumpalaikės kasdienybės istorijas.
Jis iš lėto žingsniavo krantine. Retkarčiais žvilgtelėdavo į visiškai šalia savo vandenis nešančią upę, tačiau vis dažniau jo žvilgsnis apsistodavo ties kitapus gatvės, medžių šešėlyje ir atodangose, besirikiuojančiais namais. Kvadratėlių sankaupos, išrikiuotos tvarkinga linija, šimtų šimtai langų stačiakampių, žvelgiančių į upę. Dauguma jų spindėjo sodriai geltona spalva, už stiklų matėsi judančios žmonių figūros, mirguliuojantys televizoriaus, kompiuterio ekranai.
Į jo atmintį pamažu rėžėsi vaizdai. Šeimos mama šeimininkaujanti virtuvėje ir jos vyras, kitame kambaryje dūkstantis su savo dviem sūnumis. Senukų šeima snaudžianti foteliuose prieš televizorių. Paauglių porelė per bučinius pamiršusi stebėti kompiuterio ekrane besikeičiančius vaizdus.
Kiek toliau - dešimt ar penkiolika šokančių jaunuolių siluetų ir net kitapus gatvės girdima muzika.
Pagyvenusi moteriškė šerianti savo katę ir piktai dėbčiojanti į sieną garsios muzikos sklidimo kryptimi.
Jauna mergina sėdinti ant palangės su arbatos puodeliu rankose.
Čia jis sustoja.
Kambarys nušviestas tik daugybės žvakių, daiktų šešėliai žaidžia ant sienų pažadinti nenustygstančių liepsnelių virpėjimo. Mergina, švelniai priglaudusi galvą prie šalto stiklo įsistebeilijusi žvelgia į tamsią tolumą. į kitą krantą, kuris, kaip ir jos kambarys, nutaškuotas virpančiomis ir mirguliuojančiomis gatvių ir namų labirinto švieselėmis.
Jis pastovi akimirką, tuomet nusišypso ir žingsniuoja toliau.
Galvoje, kaip audeklo faktūra pro padidinamąjį stiklą, ima ryškėti mintys.
Kuo skiriasi vienišumas ir vienatvė?
Vienišumą, skirtingai nuo vienatvės, gali pasirinkti pats. Iš smulkmenų ir trupučio išmonės susikurti sau akimirkas, kurių tau nesuteiktų joks žmogus pasaulyje. Pasidovanoti tai sau net didžiulėje žmonių minioje, perpildytame autobuse ar pilnutėlėje kino salėje.
Tai neateina iškart, mokomasi po truputį. Iš pradžių labai sunku atitolinti tašką, kuomet vienišumas virsta vienatve. Vėliau išmoksti šio taško ne tik išvengti, bet ir jame apsistoti. Trumpam. Pabūti ir iškart pasukti atgal. Vos kelių akimirkų patyrimas atnešantis laviną keisto įkvėpimo, jėgų ir energijos. Dovanojantis pasimėgavimo suvokimą.
Bet dar daugiau pasimėgavimo suteikia pats vienišumas.
Nė vienas te nedrįsta pasakyti, kad žino, kas yra gyvenimo pilnatvė, kol to neišmoko ir nepatyrė.
Drąsus teiginys, žinoma. Bet tiesiog niekada nereikia nuvertinti vidinės žmogaus stiprybės. Tos požeminės, milžiniškoje grotoje tyvuliuojančios jūros.
Šios jūros vandens lašas ne tik dovanoja tobulą ramybę vienišume, bet ir gali nuveikti dar tūkstančius darbų, perkopti tūkstančius kalvų ir perskristi šimtus žemynų.
No one can imagine how much a human heart can hold.
jis tęsė savo vakarinį pasivaikščiojimą. Už nugaros po truputėlį geso neskubių žingsnių aidas. Debesys, vėjo genami, jungėsi į vieną didžiulį, purų pavidalą ir traukdamiesi užleido dangų žybsinčių žvaigždžių voratinkliui bei tekančiam apvaliam, sidabriškai apvaliam mėnuliui.
Mergina, sėdėjusi ant palangės, ištiesė truputėlį sustingusias kojas, padėjo beveik tuščią arbatos puoduką šalia ir pasirąžiusi plačiai nusišypsojo. Tuomet nuleido kojas ir nužingsniavo į kambario gilumą.
Nutvieksta pilno mėnulio šviesos upė ir toliau tyliai šnarėdama plukdė savo vandenis.
Artėjo naktis, savo glėbyje sūpuojanti tylą.

2007 10 29 23.09


Pro pastatų plyšius ir tarpus tingiai veržėsi tamsaus geltonumo saulės spinduliai. Ant pilko grindinio jie braižė kvadratus, stačiakampius gėdingai panašius į namų kontūrus, langų rėmus, šaligatvių plyteles. Tik retkarčiais, ten, kur netyčiomis užsitęsdavo tarpas tarp broliškai geometriškų namų, spinduliai spėdavo paflirtuoti su rudens nuauksintais lapais, pasivaržyti spalvos intensyvumo konkurse ar tiesiog probėgomis apsikeisti komplimentais.
Visgi, visas miestas stirksojo įmerkęs savo besistiebiančius stogus į pamažu tamsėjantį vakaro dangų ir mėgavosi paskutiniosiomis gražaus, tikro ir dar pusėtinai šilto rudens akimirkomis.
Pro autobuso langą visa tai atrodė šiek tiek nutolę, netikra, galbūt, per daug idiliška, tačiau vistiek leido į mintis ir nuotaiką įsibrauti jaukiam ir minkštam tinguliui, kuris nei iš šio, nei iš to prašė šypsotis sau ir kitiems.
Tebūnie, jis pasidavė įsibrovėlio prašymams ir pro langą stebėjo besikeičiančias miesto skaidres, šurmuliuojančius po darbo namo skubančių žmonių skruzdėlynus. "Penktadienis!" - šį užrašą buvo galima matyti paliktą jų veiduose, plačiai besišiepiantį ant jaunuolių lūpų ir mažomis raukšlytėmis besikūprinantį pagyvenusiųjų akių kampučiuose.
"Penktadienis" nebyliai sukosi ir jo galvoje, apsupta muzikos audeklo, sklindančio iš ausinių.
Krūptelėjęs autobusas, eilinį kartą sustojo prie stotelės. Žmonės judėjo, skubėjo, ėjo pro šalį, nenustygdami vietoje lūkuriavo ar dairėsi aplink. Knibždėlynas. o jo viduryje - staiga, netikėtai - ramybės salelė.
Ją pastebėjo iškart.
Ryškiai žalias atlapotas paltas su didžiulėmis apvaliomis sagomis. po juo - tik kukli juoduma ir sodraus geltonumo aplink kaklą apmuturiuotas šalis. Ir išraiškingos, plačios žalios akys. Žvelgiančios virš žmonių galvų, už pastatų ir gatvių labirintų. Kažkur ten, kur pamažėle saulė baigia savo šios dienos žygį skliautu.
Visiška ramybė. Atrodo nejuda nė raumenėlis, nė vienas glotniai kaštoninis plaukelis ant galvos.
Žinoma, jis negalėjo atitraukti akių. tobulybė pažerianti vos trupinius, spalvoto stiklo karolėlius, akimirksnius.
Tą akimirką jis tiesiog išvydo save patį, tik kitokiu, kitonišku, iš pirmo žvilgsnio nepanašiu pavidalu.
Suvokė nepaaiškinamą, pajuto nepajuntamą.
Ramiai stebinčiame žvilgsnyje pamatė savo žvilgsnį, sustingusiame nejudrume - save patį, pasyviai drybsantį minkštoje sėdynėje ir panoro atsistoti šalia, būti ten, dalintis tuo.
Išlipti? Jau per vėlu.
Autobusas lengvai vibruodamas tolo ir lėtėdamas kilo į kalną. Atlikėjo balsas ausinėse kartojo " I can still retain this". vieno piršto judesiu jis perjungė dainą.
toje stotelėje išlips kitą kartą. kai už lango nebekaraliaus nuoga rudens saulė ir apmalš penktadieninis žmonių knibždėlynas.
Būtinai. Kitąkart.

2007 10 20 15. 38

...Ji atėjo su pirmąja rudenine šalna. Žengė su ja koja kojon iš tamsios ir šaltos nežinomybės. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai ji ir atneša šalną, nes ten, kur pastatydavo pėdą, žemę užklodavo baltas ir raštuotas šerkšno mezginys. Bet tada jis geriau įsižiūrėjo. Ne, ne Ji nešė šalną, žemė jau pati norėjo pašiurpti nuo rudens. Šis jos prašymas tvyrojo šnabždesy aplink.
O Ji tik žengė su šalna. Tarsi apsikabinimui atmetusi į šalis savo plevenančias rankas ir išskėtusi blankius pirštus. Žvelgdama plačiai atmerktų akių žvilgsniu.
Jos akys, taip. Jis pamiršo papasakoti apie jos akis.
Jos buvo visiškai juodos. Juodos ir spindinčios tarsi žvaigždėtas dangus buvo ne tik rainelės, bet ir visos akys. Masinanti, užburianti juoduma, kurios centre - tarsi užbalintas šiltu pienu - blankesnis vidurys, įgaunantis čia melsvo, čia žalsvo ar rausvo atspalvio atšvaitų.
Ji žvelgė tiesiai į jį. Ir artėjo. Ėjo link jo begaline tamsia erdve, o Jai po kojomis baltai žvilgėjo šalna apsitraukianti žemė.
Jis jautė, kaip nutirpsta galūnės ir kūnas darosi nepaslankus. Troško to nejausti, troško išvis neturėti kūno. Tik žvelgė į Jos akis ir žinojo artėjant palaimą.
Kai Ji priartėjo, žvilgsnis, juodos žaižaruojančios spalvos žvilgsnis, užgožė viską.
Jis nyko, jo ėmė tiesiog nebebūti. Liko tik palaima. Niekas kitas net nebuvo svarbu. Egzistavo, bet visiškai nebuvo svarbu. Tarsi plūduriuotum begaliniam melsvai žaliam vandenyne ir žinotum, kad niekuomet nenuskęsi. Ir niekuomet nereikės mokėti plaukti. Tu tiesiog plūduriuosi, žvelgdamas į dangų virš savęs. Būsi ne vienas, nors aplinkui, milijonų kilometrų spinduliu, nebus nė vienos gyvos būtybės.
Kartu su žinojimu, kad taip bus amžinai, jį užliejo šilumos banga. Šilumos, kuri veržėsi iš jos glėbio.
Ir tada jis pabudo.

Nenorėjo nieko kito labiau, kaip tik grįžti į sapną. Keikė realybę, miegą, taip netikėtai pasibaigusį ir save, kad pabudo.
Čia žaisti šešėliais, atspindžiais, stengtis sudėlioti pilnatvę iš spalvotų stiklo gabalėlių? Malšinti ilgesio sukeltą troškulį savo paties prakaito lašais?
Ne. Ne, ne, ne.....

2007 10 17 23.56

" You remind me of a penguin. Although goofy and clumsy on land, when it comes to water... you're a brilliant swimmer!"

Ji mėgo stovėti ant tilto ir laukti po juo greitkeliu praūžiančių sunkvežimių. Vėjo šuoras, garso gūsis, prabėgančios šviesos pėdsakas. taip ir norisi užsilipti ant turėklo, ištiesti rankas į šalis ir mėgautis. tik, greičiausiai, tai padariusi būtų palaikyta mažų mažiausiai keistuole, jei ne savižude. Kažin, ar kas nors pultų gelbėti?
Bet... juk realybėje egzistuoja baimė. Aukščio. Atsitiktinumo. Minios nuomonės. Mirties. Be to, ne visos pravažiuojančios mašinos yra sunkvežimiai. Ir nevisi sunkvežimiai pakankamai svarūs.
taip pat, kamuoja noras atsisukti ir pasižiūrėti, kiek sunkvežimių artėja, kuria kelio juosta jie atvažiuoja. Nebelieka netikėtumo faktoriaus, puikiai tai žinai, bet vistiek dairaisi per petį...
Tad ant tilto ji sustodavo anaiptol ne visada. Dažniausiai tiesiog pristabdydavo, sulėtindavo savo žingsnį ir giliai širdyje tiesiog tikėdavosi, kad tą akimirką, būtent tiesiai po ja pravažiuos pakrautas pilnutėlis Man'as ar Volvo.
Anksčiau nė nesuprasdavo, kad per tiltą eina ne taip skubėdama arba, kad neleidžia sau sustoti.
O šiandien viskas ėmė ir nušvito.
Savyje ji nešiojasi du mažyčius mokslinčius, pavardėmis Gravitacijus ir Kosmosė. Jį ir ją.
Gravitacijus gyvena jos galvoje ir neleidžia jai net pagalvoti apie sustojimą ant tilto.
o Kosmosė blaškosi kažkur krūtinėje, prisaikdindama bent jau lėtinti žingsnį.
O ji negali pasirinkti vieno. Tuo labiau, klausyti abiejų iš karto.
Tad tiltą praeidinėja vėl ir vėl, laukdama kol kas iš šalies, koks nors atsitiktinis praeivis riktelės : "Sustok!". Ar dar ką nors.
visgi, tai nutikdavo tik retkarčiais ir dažniausiai tiesiog tekdavo kyboti nesvarume, sukeltame Gravitacijaus ir Kosmosės tarpusavio apsižodžiavimų.
Keista, bet nesvarumas jai visai patiko. Na gal labiau buvo tinkamas. Kartais, Gravitacijui ir Kosmosei labiau susikivirčijus ir svaidantis žodžiais, ji galėjo palikti juos vienus bylinėtis, o pati tiesiog nusklęsti į sapnų ir vizijų erdvės begalybę.
Žinoma, paskui abu mokslinčiai, neapsikentę dėmesio trūkumo, staigiai nustumdavo nuo šio aukšto, svaigaus bokšto. Bet...
Prisiminimų ištrinti nesugebėdavo. Jų balsai, jei tik ji labiau norėdavo, nedominuodavo ir nenukonkuruodavo prisiminimų saldybės.
O po tiltu ir toliau važiuodavo mašinos.
Link mirguliuojančios horizonto nežinomybės.

2007 10 14 22.50

Pro menkus užuolaidų tarpelius į kambarį braunasi pirmieji ryto saulės spinduliai. Diena dar tik vos vos, ką tik užgimė. Ji mieguistai iškiša galvą iš po pūkinės antklodės. Dar nepramerkusi akių atsiverčia ant nugaros ir bando suvokti aplinką. Lovoje šilta nuo kito žmogaus kūno. Laikina idilė. šiluma, ramybė, saugumas. Bet tik kol kambario neužlies skaisti saulės šviesa. Ji apsiverčia ant šono ir prisiglaudžia. "One by night, by day another". Tebūnie, taip. Tebūnie...
Tačiau dar kelios akimirkos, kelios minutės priklauso jai... Kol jis miega.
Prisiglaudžia stipriau ir apsikabina. Veidu įsikniaubia jam į sprandą.
Protą nutvieskia staigi mintis. Juk ne jo iš tiesų norėtų čia ir dabar. Juk kito šaukiasi sapnai, kur lyg neregė graibai tamsą plikomis rankomis šaukdama vardu. Kur abudu palengva plūduriuodami plaukiate žemyn upės vaga. Sapnas nutviekstas spindinčių saulės spindulių. Beveik tokių, kokie dabar skverbiasi pro užuolaidų tarpelius.
Ji atsitraukia, nusisuka į langą ir pamažėle atsimerkia. Tarsi įtemptas siūlelis, kažkas viduje virptelna, kai vaikinas, gulintis šalia, staiga apsiverčia ir pats prisiglaudžia. Tebūnie, dar čia pabūsiu. Bet jis tik per miegus taip. Ryte tik pasiūlysi jam kavos ir jis išeis. Liks tik neplautas puodelis su kavos tirščiais. Na, ir prisiminimas.
Ji išsilaisvina iš glėbio ir lėtai keliasi. Ant pirštų galų išsliūkina iš kambario, tik susirinkusi kelis drabužius ir uždarydama paskui save duris. Dar ilgai sėdi viena kitame kambaryje, delnus šildydamasi prie arbatos puodelio.
Jau galvojo, kad yra laisva. Kad jau pamiršo. Ne, greičiau susitaikė. Bet kažkas matyt dar yra, kažkas dar kirba. Nes vis dar gyvena šaukiantys sapnai. Jau vis rečiau, bet...
Vis negali suprasti ar jau laidoti visas viltis ir tiesiog gyventi toliau ar... gyventi ir tikėtis?
Ne, taip tai tikrai negali... Per daug skauda...
Bet ar palaidojus viltį, užmigdžius ją žiemos miegu, paskui bus galima prikelti? Na, jei prireiktų?..
Lygiai kaip gali suskaičiuoti kiek vaikinų buvo jos gyvenime, gali suskaičiuoti ir kiek nebuvo. Gal tad neverta savęs varginti bergždžiai tarpstančiomis viltimis?
Žinoma, lengva taip nuspręsti...
Daug sunkiau kasnakt užmigti nebandant įsivaizduoti, kad jis šalia, kad štai jo ranka tavojoje...
Daug sunkiau yra kasdien neieškoti ženklų ten, kur jų ir nėra.

2007 10 14 0.56


" Jo baimė buvo didelė kaip jūra, bet aistra beribė kaip dangus"
Herbjorg Wassmo. Dinos knyga



Atsibudusi ji parimo ant pusiau sulenktos rankos ir žvelgė į jį miegantį. Nenorėjo nustoti šypsotis, nors nebūtų galėjusi įvardinti, kodėl šypsosi. Jo miegas buvo kaip paukščio lizdas su cypsinčiais pūkuotais jaunikliais. Kupinas. Užburiantis. Saugus.
Šilčiau jį apkamšiusi ji nusliuogė žemyn nuo šiltos krosnies. Tylutėliai surinko kelias pliauskas kampe ir pravėrusi mažas, metalines dureles suguldė ant vis dar žioruojančių žarijų. Atmintyje šmėkštelėjo keli senovinio užkalbėjimo žodžiai. Pamažėle ji apsirengė, apsiavė batus ir išsliūkino į lauką.
Balta. Puri ir žvilganti baltuma, kur be pažvelgsi. Siekia kelius. Ramiai ilsisi ant nuogų medžių šakų ir dengia nevystančią spygliuotą žalumą. Nepastebimai slenka ir, tarsi norėdama amžiams susijungti, siaurina vingiuojančios upės vagą.
Net dangus, atrodo, šiandien nusprendė tapti žemiško baltumo veidrodžiu ir driekiasi visas nušvitęs ir netekęs savo pirmapradžio mėlynumo.
Nuo jos šilto alsavimo kilo garas ir, susijungęs su visaapimančia baltybe, lėkė ligi pat dangaus. Sniegas gurgžda po kojomis, žingsniai neskubūs ir minkšti. Tarsi žengtum debesimis.
Pirštinėtos rankos meiliai apkabino metalu tviskantį kibirą ir nuleido jį į apvalią šulinio tamsybę. sugirgždėjo sukama rankena ir skaidriai supliaukšėjo pro kibiro kraštus trykštantis vanduo. rankos dirbo pačios ir ji tarsi iš šalies stebėjo kaip pildosi du mediniai kubilėliai su kanapinių virvių rankenomis, išrikiuoti šalia šulinio. Stvėrė juos į abi rankas ir palengva nukrypavo atgal į trobesį.
Čia stebėtinai tyliai žarstekliu nukėlė porą žiedų ir, supylusi vieną kubilėlį vandens, pastatė virti puodą.
Tuomet išsinėrė iš šiltų apdarų, į priemenę išnešė snieguotus batus ir šmurkštelėjo atgal į guolį ant krosnies.
Jo miegą, kaip šilta banga, jau buvo perliejęs nubudimo artėjimo pajautimas. Lūpų kampučiuose virpčiojo šypsena. Pajutęs kito žmogaus šilumą šalia, jis pasimuistė ir įsikniaubė jai į glėbį. Kurį laiką abu taip ir gulėjo, tarsi klausydamiesi tolimo jūros ošimo kriauklėje. Tuomet pamažėle atsimerkė.
Du žvilgsniai, vienas mėlynas, kitas žalias susitiko ir ant veidų išsiskleidė šypsenos, drovios kaip pirmieji pavasariniai snieguolių žiedai.
- Labas rytas...
- Mmm...
- Ką sapnavai?
- Jūrą...
Ji sukikeno, beveik be garso.
- O aš dangų.
Nesinorėjo keltis. Pernelyg gera buvo dalintis šiluma, jausti kito buvimą šalia. Už lango ėmė kilti vėjas, pustomas sniegas, pakilus gūsiui, blaškėsi į langų stiklus, tarsi ieškodamas plyšelių prasibrauti vidun ir pasišildyti.
Kvaileli, pasilik kur esi, nes viduje žūsi... Sūkuriuok ir šok už rąstinių trobos sienų, čia tau paprasčiausia ne vieta.
Užkaistame puode ėmė kunkuliuoti vanduo. Buvo metas keltis, gamintis pusryčius, praustis šiek tiek kunkuliuojančio vandens sumaišius su lediniu iš šulinio tamsybės.
Krosnyje raminančiai spragsėjo malkos. Aplink, tarsi fenikso atodūsiai, sklandė praeitis. Neišaukštinta, neidealizuota, nepapuošta apsimetinėjimo ir melo vaškinėmis gėlėmis. Tiesiog garantuojanti saugumą, neliečiamybę ir leidžianti jūrai ir dangui susibėgti į horizontą. Nė vieno nekvestionuojamą dėl tiesumo ar tolumo ir egzistuojantį tik dėl to, kad taip buvo jau šimtus milijonų dienų...

2007 09 27 6.13

Ar lengva apsimesti, kad tavo gyvenime ko nors NĖ-RA?
O gal verčiau klausti ar verta apsimesti?
Il n'y a pas rhien dans la chambre.
Il n'y a pas personne dans la chambre.
Peut etre.
O kambarys yra. Aklinai juodas. Ir toje juodumoje nei laiko, nei erdvės. Tik tu ir tavo mintys.
Tiesa, dar turėklas.
Mielai jį paleisčiau. Mais, il n'y a pas personne...
O aplink kužda realybę grąžinantys balsai.
"Pasaulis racionalus. Pasaulis per daug racionalus..."
Nepadeda, kuomet pati žemė ima slysti iš po kojų, trauktis ir net griebdama rankomis, apsikabindama jau nieko neišgelbėsi. Aišku, kam racionaliojo požiūrio pasaulyje dar reikalingi didvyriai?
Tegul sprūsta, kyla, leidžiasi. Let it float, sink, rise and fall.
Vistiek tai tik asmeninė tikrovė. Subjektyvus kubas, kurio viduje - what a pity - lygiai toks pats subjektyvus rutulys.
O gal sfera?
What's the difference?
Nors... Skirtumas tikriausiai yra.
Nes yra žodžiai, išnyrantys iš pasąmoningos nežinios skirtingose kambario pusėse, ir staiga susiliejantys į vieną žalsvai gelsvame, apvaliame kambario centre. Sfera pamažėle užsipildo. Kasdien vis mažiau lieka iki pilnumo, kupinumo.
Ir tu tai matai. Matai net aklinai juodame kambaryje.
Galėtum (galėjai) tą sferą naudoti kaip gyvybės vandens versmę, šaltinį. Bet kol kas labiau norisi aplink jį užtraukti tamsiai žalias užuolaidas.
Juodojo kambario pakampėmis, kaip juodvarniais paversti broliai, braižosi sprendimai.
Lengviausia būtų įsikibti į kurio nors vieno iš jų žalvariu tviskančius sparnus ir lėkti iš juodojo kambario į šviesą. Į akinančią baltybę.
Bet, nors juodajame kambaryje ir nėra laiko, egzistuoja suvokimas, kad nesi jame trumpai. Arba, kad tiesiog tai ne pirmas kartas. Deja vu. Jau mačiau. Ir spėjau priprasti.
Kiek, žinoma, įmanoma priprasti prie aklinos tamsos...
Nors ji pamažu darosi jauki, šilta, ima spinduliuoti. Gal aklinai juodame kambaryje irgi galima gyventi? Be laiko ir erdvės. Net be turėklo.
Nepasikliauti vien rega ir atsigręžti į kitus keturis, jos užguitus pojūčius.
Išgirsti šešėlius ir atspalvius.
Užuosti tylą ir šilumą.
Paragauti kiekvieno kampo ir sienos.
Iščiupinėti orą.
Ne, nesakant, kad juoda yra balta, o mėnulis kažkada buvo saulė.
Tiesiog prisijaukinant juodąjį kambarį, kuriame pamažėle supiesi guolį iš šilko gijų. Paryškintai švytinčių ir šviesių.
Kad vieną dieną jos taptų tavo pintu tiltu iš aklinos tamsos.
Kad vieną dieną galėtum ištarti:
"Tu gyvas. Po trijų dienų ir dar šimto milijonų dienų. Tu - čia."
O jei tamsa staiga panorės pasiversti palėpės sienos nuolydžiu, verčiančiu tave lenkti galvą ir kūprintis?...
Juk savi ironija dar nieko nenunuodijo, tiesa?
Ne, veikiau išgelbėjo...
Kai žemė išslysta iš po kojų, žmogus gali išmokti vaikščioti rankomis.

Tebūnie čia esmė, prasmė ir tiesa. Išrišimas.

2007 09 17 23.03



Užsimerkus mintys nuneša į šiltus žiemos vakarus, kai už lango blaškosi pūga, o sienomis laipioja plevenantys žvakės atšvaitai...
Nebijau šalčio. Tamsos. Vienatvės.
Jų nėra.
Vėl tyliai, net nepasibeldęs, įsėlina to ypatingo meto laukimas.
Kažin, o kaip jį vadino seniai seniai?
Tą laiką, kai gamta pamažu nyra į pilką vilnonį snaudulį, muturiuoja ir kamšo savo vaikus baltais patalais, kad skaistų rytą vėl pakirstų su naujomis jėgomis, idėjomis, troškimais, siekiais, tikslais.
Kad dar kartą tyliai, negirgždėdamas pasisuktų Amžinasis Ratas.
Susikaupimas. Ramybė. Ilgesys.
Viskas telpa.
Ir nėra slogu, svetima. Neslegia.
Kiekvienais metais laukiu to.
O šiais ypatingai gerai žinau, kad nebus sunku. Tonomis sandėliuoju džiaugsmą ir numoju ranka į už ketverių horizontų tvyrantį rūką. Jis dar taip toli. Net neverta įtempti akių, kad ką išvystum.
Užtat yra Dabar. Iš didžiosios raidės.
Kaip didžiulė lobių skrynia su neišsemtu, neregėtu, nematytu lobiu. Kurios centre tūno toks nedidelis žalvarinis pinigėlis, kuždantis: "pagaliau esu šio to vertas. Įgijau vertę. Būsiu!"
Kasdienybė vis bando pakampiais sliūkinti iš paskos, bet angažavimasis šioje aplinkoje jai vis nepavyksta. Ne tas maskuojamąsias spalvas pasirinko. Per daug ryškios.
Ir Žmonės vis ją sumindo.
Vieni žaidžia Meilę ir tikriausiai nė patys nesupranta, ką daro. Arba, priešingai, pernelyg gerai viską suvokia.
Antri tikriausiai nelaiko meilės žaidimu ir nešiojasi ją akių kampučiuose, pirštų galiukuose, užantyje. Šito nepamestų.
Treti dviprasmiškai šypsosi ir iš nė vienos iš tu prasmių neišgauna grūdo. Nenori. Negali. Taip lemta. Nesvarbu. Užtat turi tvirtą siūlelį, einantį nuo širdies prie širdies. Sujungiantį.
Ketvirti stato raudonų plytų sieną. Nieko nežada, bet ir neneigia, kad vieną dieną už sienos, į puotą bus pakviestas ne vienas.
Penkti vis juokiasi, tramdo vėją skvernais ir dėl nieko nesirūpina. Juk būna dienų, kai vėjas pasakiškai reikalingas.
Kiti.. panašūs į mišką, kuriame ne visus medžius pažįsti. Ne visi tau gražūs. Bet pats miškas - nuostabi vieta. Ir tu nori jį pažinti, ištirti, prisijaukinti. Ir žinai, kad turi laiko.
Ypatingai dabar. Artėjant Ilgių ugnių šviesai. Nežinai, kas tau bus pasiūlyta iš jų pusės. Niekada negali žinoti. Bet gali nujausti. Ir štai taip koncentruoti ir sandėliuoti įžvalgas. Šalia tonų džiaugsmo talpų...

2007 08 25 10.50

"Moterys nekeliauja.
Ne todėl, kad negali.
Jos laukia atkeliaujančių.
Budėdamos kylant saulei ar tekant mėnuliui..."


Jurga.Koralų pasaka.mp3

Tą rytą, kai ji susisupo į kamuolėlį iš savo pačios rankų ir kojų ten, apačioje prie lango, jis suprato, kad niekas niekada tau nepriklauso. Nėra tavo. Yra tik su tavimi.
Jos akys žvelgė į tai, ko nebuvo už stiklo. Jos irgi nebuvo tą akimirką. Tik romi, spinduliuojanti šypsena.
Jo moteris Keliauja.
Už lango šakas svarino neregėto senumo maumedis ir kadagys. Visame name, kertelėse ir kampuose šnabždėjosi tylos angelai.
Jo moteris Keliauja, todėl daug kas nepastebi, kad ir ji laukia Atkeliaujančių. Bet tai galima pamatyti jos akių kampučiuose, priėjus arčiau.
Šiandien Jis atkeliavo pas ją. Kad bent trumpam išnyktų laukimas, gyvenantis akių kampučiuose. Kad šiandien ji pasiliktų.
Būtų su juo.

Šiandien supratau, kad gali ateiti diena, kai visa tai norėsiu pasiimti su savimi į kokį tolimą ir nepažįstamą pasaulio ar visatos kampelį, užkampį, pakampį.
Tuomet popierius, net ir pats ploniausias, apsunkins mano kelionę, mano nešulius ir mano išvykimą iš esmės.
Išeitis?
Skaičiai. Milijonai vienetukų ir nuliukų ar tiesiog skaitmenų, kurie užšifruos mano esmę, širdies dūžius, sielos posūkius, smegenų ląstelių užpildus, nakties ir dienos vizijas, tekantį laiką.


Niekuomet negalvojau, kad vieną dieną tai ištarsiu, bet skaičiai, ženklai iš tiesų ramina.




69.65.85.69 yra mano esmė.