69.65.85.69

2008 10 01 00.32

Tą akimirka pasijunti išskrosta žuvimi. Negyva lašiša kažkieno permatomame maišelyje sugniaužtame tvirtame, bet jau įmetėjusiame kumštyje.
Žvilgsniu, tokiu pat negyvu, kaip ir žuvis, spoksai į šį vaizdą pilname žmonių autobuse ir negali nepastebėti absurdo kiekvienoje spalvoje aplink, kiekviename veide ir kiekviename kilometre, kurį nurieda autobuso ratai. Kaip galėdama stengiesi neprisiliesti prie drėgno permatomo maišo su mirusiu turiniu, nes atrodo, tik mažiausias kontaktas ir iš tiesų virsi žuvimi be vidurių.
Už stiklo bėga vaizdai, užsimerki, atsimerki, vis tas pats lietus, ta pati pilkuma, kurie veržiasi net po tavo akių vokais ir tik veidai aplinkui išvis keičiasi.
Kitoje stotelėje lipa moteris, kuri vežasi kažkokį krūmą su savimi. Akimirką pasirodo, kad tai nukirsta eglaitė, šmėkšteli mintis apie Kalėdas, tačiau tai nuveji šalin ir įsižiūri geriau. Krūmas. Kažkoks žalias krūmas. Abejoji ar prigis, net pasodintas. Kaip ir eglaitė atrodo nukirstas. Vėl absurdas, absurdas, jis visur.
Net nukreipus žvilgsnį jis nepranyksta. Moteriškė su savimi vežasi didelį maišą žemių. Nejučiomis imi žaisti dėlionę savo galvoje. O jei sujungus visus absurdiškus šio autobuso krovinius ir šiek tiek atsukus laiką atgal? Ar nukirstas krūmas vėl žaliuotų ant žemių kauburėlio, kur nors prie sraunios upės? O toje upėje gal plaukiotų lašiša, vis dar turinti savo vidurius ir besiruošianti neršti? Gal tuomet ir absurdo autobuse neliktų?
Savotiškas atsakymas ateina netikėtai. Pažvelgi į savo naująjį atvaizdą veidrodyje ir per keturias valandas pakartoji dešimtis tų pačių žodžių, lyg užkalbėjimą. Iš pradžių vis dar jauti absurdą kirbanti kažkur tavo viduje, vis grasinantį tapti vos ne fiziniu skausmu, o tada...
Tada nieko nebesupranti. Žvelgi į save tarsi iš šalies ir negali patikėti. Iš kur, žmogau, randasi tavo stiprybė? Juk negimei Spartos moterimi, užgrūdinta geležinės tvarkos. Ir nesuvalgei jokio stebuklingo grybo kąsnelio, kad užaugtum iki dangaus.
Absurdas krenta tavo akyse kaip Troja, o tu vis dar nesupranti, kas buvo tavo arkliu.

2008 09 22 23.39

Visada (pause)
Visada viską gerai padarau didžiajame paveiksle, bet vistiek suklystu mažose detalėse.
Kai kitąkart pasistengiu nebekartoti klaidų smulkmenose, sugebu iškreipti pagrindinį vaizdą.
(loop)
Sutikau žmogų, kuris iš tiesų mokosi iš kitų žmonių klaidų. Kažin, gal galėtų išmokyti mane mokytis iš savųjų?
Baisiai norėčiau.
Dar labai norėčiau vėl rašyti. Rašyti. Nebegaliu. Mintys sukasi galvoje, sakinių nuotrupos, ištisos pastraipos, bet kai jau prisiruošiu visą tai sukelti į popierių... Nebegaliu. To tiesiog nelieka. Tarsi negalėčiau iškeisti minčių į žodžius.
O gniaužtus, spaudusius mano širdį, iškeičiau į kitus, kurie gniaužia mano laiką. Nesakau, kad tai nepadėjo, nesakau kad tai netgi nebuvo būtina. Tiesiog niekas manyje negali pasmaugti klausimo:
(whisper)
O ką jei gniaužtai būtų paprasčiausiai išnykę?
Yup, I will waste my life dreaming about having wings, rather than spend it next to the birds.
Ir vis negalėsiu patikėti, kad visa, ką taip kruopščiai susidėliojau savo galvoje iš gabalėlių, negali lygiai taip pat įvykti ir realybėje.
Ir negalėsiu sau atleisti, kad nesugebu taip kerinčiai šypsotis, kaip kad žadėjau.
Ar sudvejoju tada, kai to mažiausiai tikiuosi.
Supuosi į beprasmybę kaip į kasdienį drabužį ir savyje beprotiškai meldžiu sniego, balto, puraus sniego. Nes žemė jau pavargo, jai reikia poilsio.
Su truputėliu žvilgesio.
Again, again, again, again, again... Too much to ask?

System prompt: prospect error.
Transfer to relevant department.

2008 09 06 22.33

The stars, the movement
And the hands,
Stretched out.
Slowly sliding down
Your backbone,
Whispering words of the Genesis.
Invading dreams of pictured morning light.

Two little mud men
Joining hands
Walking on water.
Their trail slowly
Dwindles behind them
Leaving the surface
Pattern - printed.

Hiding in blankets,
Cosy sunlight,
The steam of a hot bathtub,
Sneaks in the desire
And silent understanding.
Death becomes the new beginning.
Slowly.

2008 08 28 12.02

Dar viena tuščia, tamsi naktis, be sapnų, be tiesos, be pasikartojančių vaizdinių. Ji, kontrastų principu, atveria akis.
Nuovargis.
Donkichoto, kuris pametė prasmę kovoti su vėjo malūnais.
Žmogaus, kuriam nusibodo gyventi skrydžio troškimu.
Vaiduoklio, pasmerkto amžinai klaidžioti po ūkanotą mišką.
Aš sakau: palaimintas nuovargis.
Palaiminti idiotai, nes jiems buvo dovanota begalinė laimė.
Palaiminti ir mes, nes savo begaliniame nuovargyje galime nejudėdami gulėti vienoje vietoje ir stebėti: ryškios žalumos medžių lapų sluoksnius, sienų apmušalų ornamentus, besikeičiančius vaizdus, debesų figūras.
Ir visuose šiuose raštuose įžvelgti, išskirti, suvokti ir sujungti prasmes, dėsnius, teorijas ir taisykles. Tik sau.
Aukščiausia prasmė - tebūnie visa be prasmės. Tebūnie begalinis nuovargis, alpstantis pasyvumas, trykštanti ironija, pagaunantis pesimizmas ir uždegantis negatyvumas. Tebūnie tuštuma, kurią gali užpildyti kuo tik nori iš savęs paties, savo gelmių ir aukštumų.
Gali tuo dalintis, dažniausiai be žodžių, tik su broliais ir seserimis.
Ir toliau tylėti, nes minių minios aplinkui nesupranta nieko.

2008 08 18 14.03

Mergaitė įlipo į gilaus liūdesio balutę ir nebegali išlipti. Dangumi plaukia debesys, nesuskaičiuojama daugybė jų, kai kurie netgi atsispindi balutės paviršiuje, bet tai nepadeda. Tai niekaip nepadeda išlipti.
Mato mergaitė ir praplaukiančius debesis ir jų atspindžius, mato netgi savo kojų pirštus, kuriuos karts nuo karto pajudina, bet iš balutės negali išlipti.
Stypso vidury pievos, rankose laikydama sijono kraštus ir dairosi.
Bet dangus mėlynas, pieva pilna vabzdžių ir paukštelių, giedančių ir zvimbiančių, o tolumoje tik ošiantis tamsus miškas. Ir nė vieno žmogaus.
Bėga minutės, valandos, o niekas nesikeičia. Balutė gili, o mergaitės kojos neilgos. Nieko nepadarysi. Tamsiausia valanda prieš aušrą.
Man, panašiai kaip ir mergaitei, teko panaši balutė, iš kurios negali išlipti. Tik balutė ne viduryje pievos ir dangus virš galvos ne mėlynas. Ir jau net ne balutė, o visa bala.
Viduryje pilko ir monotoniško miesto, kur grėsmingai tamsūs pastatai stiebiasi į švininį dangų aš stoviu iki kelių įsibridusi į purviną liūdesio ir agonijos balą.
O miesto gatvėmis vėjo genamos ritasi šiukšlės ir dulkių kamuoliai. Šalia – šalta mūro siena, pastatyta čia nežinia kada, aišku tik kieno.
Iki kelių stovėdama lediniame balos vandenyje turiu tik tą sieną. Vėl ir vėl skaičiuoju jos plytas, sunkias, molines plytas, ir ieškau mažiausio, menkiausio įtrūkimo, plyšelio, saulės spindulėlio iš anapus.
Man darosi šalta, mirtinai šalta, ir galvoje šmėkščioja absurdiškos mintys apie vata muštas sienas, šiltus marškinius ilgomis rankovėmis ir... taip, šinšilas. Aišku tos mintys dar pinasi su kažkada girdėtos dainos eilučių nuotrupomis: „you‘d mean so much more to me if I remembered.“, ir tai, matyt, neleidžia man pasiduoti šalčiui.
Niūniuoji sau panosėje, su skausmu traukdama ilgesio krislus iš akių, o tavo vizijose ateinanti aušra, kuri kaip mirtis sapne arba kaip krištolinės pilies princesės svajonė, kai stovi prie šaltos mūrinės sienos ledinėje agonijos baloje.
Pirštus jau atsimušei, nagus nusidraskei bandydama surasti plyšelį sienoje.

Sunkiai sekasi KAŽKUO iš vis tikėti.

Tear down the wall...

Tear down the wall!..

Tear...