2012 10 07 23.55 Jaén, Andalucía, España
But grace can still be found within the gale
With fear and reverence, raise your ragged sail
Šiluma tave glosto, kai eini gatve, kai sėdi ant žolės, kai iriesi pro žmonių minia. Ji visur ir čia ji kitokia. Net vėlus rudens vakaras netikėtai tau siūlo savo šiltą ir tik truputį drėgną delną. Žinai, kad tai greičiausiai tik apgaulė, migla, besileidžianti nuo kalnų, ūkas, sėlinantis iš po alyvmedžių. Bet taip norisi į tai nekreipti dėmesio, užsimerkti ir mėgautis šiltu vėju, tyla ir saule.
Šis miestas kitoks, bet labai greitai pagauna tave ir nejučiomis kužda į ausį: "Namai, namai ir čia. Čia kaip namuose...". Truputį purvinas, truputį svetimas, truputį keistas, bet kažkuo traukiantis, užliuliuojantis ir nepaleidžiantis. Nori jį pažinti ir negali paaiškinti, kas jame tokio...tikro.
Gal tai tiesiog tas faktas, kad niekas čia nėra tobula. Kaip niekuomet ir nebūna. Tai ne turistinėse brošiurose išdailintas kurortas, ne svajonių miestas, kurį turėtų aplankyti kiekvienas žmogus. Šis miestas tiesiog alsuoja kitokia tiesa, kitokiu gyvenimu, kitokiu ritmu. Ir jį norisi pažinti.
O dar tie kontrastai... vėjo nešiojami popiergaliai gatvėse ir maisto trupiniai prie kiekvieno suolelio, bei, lyg glotniai ir lygiai supinti merginos plaukai, į aukštį kylančios alyvmedžių alėjos. Simetriškos, apskaičiuotos, beprotiškai tvarkingos. Žmonės, kurie tau padės nė neprašyti ir tuo pačiu tie, kurie nusisuka vos išgirdę svetimą žodį. Net ir žinodami, kad tu, studente, čia atvažiavai ne atimti, bet duoti, išleisti, suteikti. Gatvės, kurių šaligatvių plytelės - visos alei vienos - kliba, bei išmoningos, preciziškos stoginės mašinoms, žibančios saulės spindulius sugeriančiomis plokštėmis. Žaliuojantys parkai, su fontanais, gyvatvorių kaskadomis ir žole, tviskančia lyg smaragdas, bei saulės išdegintos dykynės čia pat už kampo. Su pageltusiomis žolynų rykštėmis ir suskeldėjusiu dirvožemiu.
