[2011 01 16 16.07]
Nežinau ar įmanoma pamiršti matyti grožį detalėse, kaip ir neaišku ar to galima išmokti. Bet ar įmanoma išvysti grožį ten, kur jo nėra ar neturėtų būti? Griuvančiose post-industrinėse erdvėse, vienodame sovietinės architektūros pilkume, siaubingai purviname, korėtame, šlapiame sniege. Jei estetika iš tiesų tapatinama su malonumu, tai kiek malonumo yra tokiuose objektuose? Savidestrukcijos grožis ir grožio savidestrukcija.
Komplikuotas lyrinio "aš" vidinis pasaulis čia veržiasi į paviršių klykdamas, rėkdamas ir kriokdamas. Laikykite tai sutrupėjusio, sukrėsto pasaulio himnu, tamsos daina. Laikykite tai amžinu gyvenimo dėsniu, įkvėpimo kriokliu. Nėra įkvėpimo be sukrėtimo.
Kai vėl imi trokšti kiekvienos dienos kaip nuotykio, kur niekada nežinai, kas tavęs laukia toliau, kur nėra ateities planų ir strategijos, kur diena prasideda šeštą valandą ryto, tą pačią valandą ir pasibaigdama. Ilgiesi neužtikrintumo, žaidimo, erzinimo. Kitaip sakant, to konkretaus vieno, kurio niekada nebegalėsi turėti ar to abstraktaus bet ko, kuris išvaduotų iš dabartinio sąstingio.
The universe is hostile? Niekada tuo netikėjau. Tiesiog tai pasaulis, kuris yra pernelyg teisingas. Kur viskas yra taip, kaip TURĖTŲ būti, ir tu, vargšas žmogau, nieko negali pakeisti. Bent jau ten, kur iš tiesų norėtum tai padaryti.
Dievai, kaip puiku yra kartais pamatyti baltą juodoje, gėrį blogyje ir grožį bjaurume. Kaip gera...
