69.65.85.69

2011 02 17 14.27

Saulėtos dienos gula viena po kitos kaip spalvoto smėlio sluoksniai dekoratyviniame butelyje ir mintyse vis nejučiom iškyla tas kirbantis žodis "Pavasaris?". Bet šaltis lenda tau už apykaklės ir sniegas nenustoja akinti, tad supranti, jog teks palaukti. Ar tiesiog pasidžiaugti pačia gražiausia žiema.
Iš tiesų, galiu pradėti rašyti Kauno kavinių memuarus. Ne, turbūt juose niekuomet nebus meniu aptarimo, kavos kainų ar interjero įvertinimo, bet gims istorijos, perkoštos per mano minčių filtrą, patiektos su cukrumi ar be, ir lydimos kavos skonio, kuris, pripažinkime, daug kur toks panašus, beveik identiškas, bet juk to ir ieškome.
Šiandien išvydau pažįstamo asmens dabarties miražą. Ar, veikiau, ateities. Tokios, kokia ji galbūt galėjo būti.
Ir taip norėtųsi šį miražą perkelti iš neįvyksiančios dykumos į dabarties džiungles, taip norėtųsi tam asmeniui padovanoti tą šiek tiek geresnę, gražesnę būtį.
Nors trumpam. Nors savaitei.
Bet žinai, kad tavo pažįstamas asmuo veikiausiai to atsisakytų, atsižadėtų, tavo dovaną pamestų, jausdamasis nevertas, neišgalintis, apsimesdamas, kad netrokšta.
Tarsi tam tikri pasirinkimai jo gyvenime buvo galutiniai ir neatšaukiami, pasmerkiantys, mirtini. Ir dėl to privalomai trokštama likti įkalintu varganoje dabartyje, baudžiant save už tai, ko taip lengvai galėjo nė nebūti.
Tave tai skaudina, kai matai nuostabias nuotraukas iš praeities, kai girdi istorijas, atsitrenki į užuominas. Nes niekada nežinai ar tai netaps dar viena tokia istorija tau pačiam, ar nepadarysi tokių pačių klaidų, ar, dar baisiau, nesugebėsi nuo tų klaidų išsivaduoti.
Bet miražai lieka miražais, jie nyksta, keičiasi ir galiausiai dingsta, palikdami tik tuos suvokinius, kuriuos padiktavo tavo paties protas.
O deja, tokių dovanų įteikti tu niekuomet negalėsi. Niekas negalės.
Kažin, ar pats nepakartosi tų klaidų, nes iš svetimų klaidų žmogus retai kuomet pasimoko. Tik iš savų.
Ir tokie miražai vargu bau ar yra reikalingi. Galbūt tik - nebloga smegenų ir vaizduotės mankšta.
Sugrįžti į tas saulėtas žiemos dienas, kupinas nerūpestingos šypsenos su pavasario pažado prieskoniu, ir vėl tyliai skaičiuoji šešėlius to, kas nepadaryta, neišbandyta, neprieinama...
Na gerai, sutariam, tokie miražai nėra tik proto ir vaizduotės mankšta.

2011 02 08 12.32



Oginskių giminės moterų koplyčia

-kūno perlus - atidavėm vyrams - kurių buvo gausybė - sielos perlus paimk - mūsų Viešpatie-
/Sigitas Geda/




Ir nežinau - manęs per daug ar kitų per mažai. Kas iš to jei turi visą pasaulio laiką, bet niekas jo neįprasmina.

***

Vakar skaičiau, kad esame naujoji - Beprasmybės karta. Instinktai mūsų gyvenimo nelemia, papročiai nebetenka galios, esame vieni prieš pasaulį ir tik bejėgiškai klausinėjame. Puldinėjame.
Tikriausiai, retorinės figūros tampa pagrindine tekstų sudėtine dalimi.
Ir aš pasižadu jų vengti.
Tarsi nekeliant klausimų atsirastų daugiau prasmės.

***

Išsinešant nurašytus eilėraščius iš knygyno, saugos varteliai tikrai turėtų pradėti beviltiškai kiauksėti. Bet taip nenutiko. Ko gero tai nebuvo palaikyta vagyste, nes inirtingai prie kiekvieno eilėraščio skrebenau autoriaus pavardę.
Autorystė svarbi, bet neprašykite manęs niekam mokėti, jei panorėsiu padeklamuoti eiles miniai, panaudoti jas dainai ar atsitiktiniam gatvės performansui. Aš vertinu, jog tai kažkieno širdies kvėpavimas, sielos rauda, malda ar džiaugsmas, bet nenorėkite, jog už tai aš mokėčiau pinigais. Aš sumokėsiu, pažadu. Tik tai bus labiau panašu į pasidalinimą, nei užmokestį.
Ir taip turėtų būti. Jei tik būtų mano valia.
Tik gaila, kaip dažniausiai ir būna, geriausios idėjos yra utopijos. Nes kaip gi suderinsi kūrybą ir pragyvenimą, jei menas bus nemokamas? Net jei garantuosi valstybinį išlaikymą, kaip tai suderinsi su kūrybos laisve? Net jei panaikinsi visus autorinių ir gretutinių teisių įstatymus, ar bus išsaugotas autentiškumas, autorystė, garantuota dvasinė, moralinė grąža?
Ne, geriau jau žmonija imtųsi anarchijos įgyvendinimo. Bent jau lengviau būtų.
Ir mane kamuoja tas nesiliaujantis klausimas: ar įgyvendinus valstybinio kultūros ir meno finansavimo monopolio idėją, komercinis menas išnyktų? Ir jei taip, ar mes jo pasigestume? Ar pasigestume andy warhol'ų ir jeff'ų koons'ų?
Bet ko gi aš čia ieškau prasmės beprasmybėje. Geriau sugrįžtume atgal į Prarastosios kartos laiką. Jie bent jau turėjo Praradimą. Jaunystės, Karjeros, Šeimos, Mylimo žmogaus, Vilties, Tiesos, Pasitikėjimo. Tiek daug praradimų, tiek daug prasmių. Jie bent žinojo už ką nekenčia pasaulio.

***

Regiu vaizduotėje dainuojančią Sinnead O'Connor. Trumpai kirptą galvą ir suplėšytus džinsus. Tą akimirką pajuntu, kaip tai keistai įprasmina momentą. Bet tik momentą. Jau kito žvilgsnio, kito gurkšnio, kito oro įkvėpimo metu vėl nebežinau - ar čia manes per mažai ar kitų per daug.