69.65.85.69

landscape code: freezing cold
playing: The Cranberies - Salvation



Tick Tock. Be my Alice, take me to the Wonderland. Let's play cards till dawn, let's brake the rules, let's make new ones. Tick tock. I'll believe you, be my potion, be my mushroom, build me a new world. Tick Tock.

Aš padalinu save į dvi dalis...

Dingę žodžiai, įžeidimai, prakeiksmai nuplaukia pavėjui taip greitai, kad nė paukštis nespėja suplasnoti. Neįgavę pavidalo, materialaus kūno, tiesos atspalvio, jie tikriausiai yra kaip smėlis tarp pirštų: akimirksnis, ir ranka jau tuščia, nors jauti tą keistai sausą gurgždėjimą - būta.

Aš padalinu save į dvi dalis....

Antspauduoju kasdienybę amžino laukimo ženklu. Mėtau plokščius akmenėlius į vandenį, laukdama, kol ranka taip įgus, kad jie atšoks ne vieną ir ne du kartus.
Vis klausiu savęs...
Ar vėjo?
Jei "tobula" nėra, tai gal nėra ir "neabejotina"?

Į dvi dalis save padalinu...

Meldžiu ramybės. Meldžiu nutildytų klausimų, meldžiu ištrintų bevaisių ekspektacijų, nuvalytų abejonės suodžių, meldžiu nustoti guldyti į Prokrusto lovą, meldžiu atskirti formą nuo turinio, meldžiu...
Jei Dievo nėra, tai kur tada keliauja maldos?

Dedu savo dalis ant delnų ir tiesiu į šalis.
Rinkis.

Tick Tock. Look at the time, look at the space. Count, my dear Alice. Count or count on somebody else to do it. Your pick. Your track. Your story. Tick Tock.
Are we late?



iliustration by Arthur Rackham

2009 12 31 17.23

landscape code: blue moon in the deep snow
playing: the Dresden Dolls - Sex Changes

Nuojauta ir Laukimas susikibę už rankų šokinėja ant grindinio plytelių, kurdami raštą, kuris iškyla prieš tave trimatėje erdvėje ir ima linguoti, šokti, raitytis, stypčioti. Muzikos garsai sprogsta erdvėje spalvomis ir prisijungia prie kūniško, materializuoto ritmo.
Tuk Tuk. Taip, beldžiasi pas tave, įsileisk. Patikėk, kad tikra, kad tau, kad taip bus.
Ištiesiu rankas ir sukuosi, sukuosi. Vėl grįžta vasara, šiluma, nerūpestingas laikas, kai žemė sukasi lėčiau, kai popietės valandos tave perlieja ir švelniai liūliuoja iki pat sutemų, o tuomet estafetę perima nakties vėsa ir paslaptys.
Erdvę perskrodžia žmonių kolona, nei žemės, nei dangaus, tik žingsniai, sieksnis po sieksnio matuojantys atstumą lyg seną žemėlapį antikvariniais prietaisais. Tyla. Ir muzika tolumoje

Sigur Ros - Svefn-g-englar

Aš esu Jūra. Tu - dangus.
Jaučiu tave nuo nuovargio apsunkusio kūno gėlime.
Tu esi gilėjančiame kvėpavime prieš pat užmiegant.
Rankos moste seniai matytam draugui.
Nejaukioje auditorijos tyloje niekam nežinant atsakymo.
Adresų eilutėje, kurioje trūksta žodžių.
Šerkšno nugalėto autobuso lango skaidriame plotelyje.
Šypsenoje, kuri, kaip saulės atspindys nuo baltumos, gimsta iš sniego gurgždėjimo.
Ir aš norėčiau visa tai užrašyti kokia nors sena, beveik niekam nežinoma kalba. Kad niekas kitas nesuprastų. Kad nereiktų dalintis.
Ir kada nors savom rankom pasiųsiu tau marškinius. Kad linkėjimai ir geri norai būtų arčiausiai kūno.




Drawing by Maurits Cornelis Escher