69.65.85.69

2009 09 22 23.08

landscape code: starry autumn night
playing: Fryderyk Chopin - Nocturne No.2 - Op.9 No.2 - in Eb

The morning, unexpected and uncomfortable, came suddenly stricking him with chills, weariness and backpain. Lying there he was unable to make out what really happened.
A sudden flashback brought everything together.
He swung his feet down to the ground and quietly tiptoed to the room down the hall. In the doorway rested his shoulder against the wooden jamb and, again, felt a chill racing down his body.
This time it was different.

Vėl turiu prisipratinti paimti tušinuką į rankas, atsiduoti popieriui ir surasti žodinę kulminacijos išraišką.
Nekuomet nerašau, kai esu laiminga, bet tai nereiškia, jog jei nerašau - buvau apdovanota laime.
Iš tiesų, tikriausiai, tai tik patogumas.
Patogumas, kuris klampina mano mintis, pančioja rankas, verčia pasiduoti miegui.
Ir dar, kartais turi vardą. Vardą, kuriuo džiaugiuosi.
... o jei jis būtų jis, ištarčiau "pasilik" ir nieko daugiau nereiktų aiškinti, kuri laiką, neįvardintai ir lengvai erzintume vienas kitą pokalbiais, pereitume prie žvilgsnių, galų gale subtilių prisilietimų ir, nė nespėję per daug susivokti, jau mylėtumėmės, pamiršę viską, pamiršę, kas esam, ir gal net, kad esam žmonės, o paskui gulėtume stebėdami kaip atslenka rudens naktis, šaltesnė ir drėgnesnė, nei prieš tai buvusios - tyliai. Džiaugtumėmės vienas kito šiluma ir jis, išlaukęs iki pačios paskutinės valandėlės, išeitų prieš pat rytą, prieš pat mano naują dieną, kurią pradėčiau ne tik jam...
Ir tai galėtų būti supaprastinta tūkstančius kartų.
Bet nereikia. Nereikia drungno vandens. Tebūna jis ramus pačiame paviršiuje, nejudantis, nes tuomet išlieka dvejonė, spėjimas apie gelmę.
Ir apskritai, vanduo juk tokia dinamiška, kintanti substancija, viskas priklauso tik nuo tavo judesių jame.
...ir aš atpalaiduoju pėdą, kad batelis lengviau nuslystų, ir stebiu, su tam tikra distancija, kaip suvirpa lūpos, tankėja kvėpavimas ir žvilgsnis sužvilga. Ar vėl atsiranda tas žodis, palinkėjimas, balso tonas.
Einame per gyvenimą kaip devyniaragiai elniai, ragu rėžiantys patį dangų ir svarinantys galvą nuo jo sunkumo, bet tai nereiškia, kad ragai mums buvo duoti ne tam.


She was lying there on her belly, a thin blanket covering all the windings and curves. He swallowed hard as thoughts began to bring back torn peaces of yesturdays image. Clothes sliding down and falling on the ground, skin, exposed and so alluring. And him, being a gentleman.
As if his thoughts were spoken aloud, the girl turned to side in bed, poking her bare leg from under the blanket so that the edge of it just slightly covered her very nakedness.
For a second he thought he saw big and crimson red poppy flowers appear all over her covered body.
The exact second before he gave up and reached for the warmth and smoothness of her embrace.






drawing by szaza

2009 08 27 18.26

landscape code: sun, reappearing trough the clouds
playing: sigur ros - olsen olsen

- And those extraordinary moments when the world spins around, when only one thought makes you curdle and crawl, when the shivers race up and down your thighs...
- Sounds like...
- It is.

Rytą, ankstų rytą, kai žemė atrodo tokia tamsi, neapšviesta, neapdovanota šilumos malonumu, dangus, ten, aukštai, plūduriuoja tobulai žydras.
Tik pakelk akis.
O naktį... Tūkstančiai šviesų, susiraizgę nenumaldomos žmonijos veiklos įrodymai, kelių venos ir arterijos, viršuje užleidžia vietą vaiskiam, pilnam mėlynumui.
Tokiam, kuris neturi dugno.
Tik pakelk akis.
Sakysi, viskas yra ne taip?
Lai.
Kai nuovargis išplautas iš tavo organizmo, kai įprotis vėl tampa saldus nors sekundėlei, kai žodis vėl sugrįžo į spengiančios tylos šventovę, santūriai besišypsantis Buda dar kartą išsiruošia į kelionę labirintu, kurio pabaiga, taip, tas vienas, mažulytis, juodas taškas.
Tik matyt net juodumas atrado vietą tavo gyvenime.
Žuvėdros klyksmas, bangų mūša, pukinė debesų uždanga ir ta truputį teatrališka šviesos juosta ant lėktuvo sparno veda tave teisinga linkme lyg senovinis žemėlapis - rankų darbo ir tokio grafinio tikslumo, kuris nenuvilia net praėjus šimtams metų.
Kitą vertus, gal tai iš tiesų pasaulis nepasiketė.
Reminescencijos tiesiog tvyro ore.

- So, is it likely to happen again?
- No. But everything that comes to an end has a new beggining.
- It's not the same, though!
- Exactly.




Claude Monet

2009 08 24 23.25 Šv. Konstantinas ir Elena


Landscape code: seashore
Playing: Lenny Kravitz - Rosemary



I'll take out the diamonds of my eyes and bring it down to you. On a carpet of crunchy autumn leaves, through the alley of unbroken sun rays.


Balsų klegesyje atpažįstu save per odos vilionę, raizgią mintį, žvilgsnių jungties reminescencijas. Toji idėja gali šokti, raibuliuoti, lietis.
Garsą įkalina sienos, aidas duslus ir tolimas, vanduo nuplauna tiksintį laiką.
Tuščiame kambaryje klausinėju savęs apie ištikimybę. Mintyse kyla nieko nematančios akys. Nevisuomet taip? Pernelyg seniai pamiršau, ką reiškia būti nuoširdžiu pačiam su savimi...
Kelionės gelbsti. Kiekvieną kartą kitokios, skirtingos. Atnešančios nušvitimą ir nuostabą.
Man tikriausiai tūkstančius kartų žmonės kartotų, kad atpirkimo ieškau ne ten.
Bet kai viskas taip netikra, kokią vertę turi jų žodžiai?


And yet again. I'm not here; this isn't happening. Another meaning, another shade, another journey.