landscape code: grey sky
playing: a perfect circle - gravity
"They slept on the ground. Ground was warm and covered in small crystals. Crystals came from sky. Sky was polka - dotted, like her childhood dress. Dress was made from linen. Linen was always the material to wrap those, who passed away."
She silently whispered the words to herself.
It was their game.
Kai skausmas tave lydi kiekviename judesyje, kiekviename žingsnyje, pajunti keistą laisvę. Nes, siekdamas bent krisleliu išvaduoti kojas, rankas, visą kūną nuo skausmo, perkeli savo dėmesį į išorę ir imi labiau gyventi tuo, kas yra už tavo ribų.
Mažos plonos kojytės, sukaustytos didžiulių grubių batų.
Pastatai, skirtingų dydžių ir formų, skendintys smoge.
Paukščių balsai, tave pasiekiantys net pro ausines ir muziką.
Labai keista laisvė.
O gal kaip tik - tokia, kokia ir turi būti.
Iš vienos pusės - besimėgaujanti neaprėpiamybe ir plūstančių detalių gausa išorėje. Iš kitos - suvaržyta ir sugniaužta skausmo veriančio viduje.
Nes kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad beveik nieko nėra vienareikšmiško.
Net pati vienatvė nėra vienaprasmė.
Ir tas, kas bent kartą ją patyrė - žino. Visiškai nebesvarbu - septynis ar septyniasdešimt septynis kartus.
Ji turi ir kitą pusę.
Tą, kuri ypatingai gaji visų menininkų, keliautojų, ieškotojų, kūrėjų ir atradėjų širdyse. Tą, kuri iš tiesų neskauda.
A game of letters to each other. Sometimes short, sometimes - almost endless. Where sentences have to end in one word and begin in the same one. This sequence sometimes is very ridiculous.
She sighed.
But they both knew. Recurring words were the ones that really mattered. The ones, that ciphered truth.
