landscape code: too much snow
playing: bitter:sweet - moody
Sipping hot wine from their small flasks, they rolled glass marbles one after another down the stone stairs. The view of the whole city was in front of them, changing, shimmering, glowing in the dark.
Paskendau sapnuose ir svajonėse, kur nebežinau, kas tikra ir kas išgalvota, kur nebeesu tikra, kad trimatė laiko ir erdvės moneta apsivertė, ir ar iš lėto, bandydama išlaikyti lygsvarą, einu būtent tos pusės briauna.
Nebežinau ar žodžiai gali užšifruoti ateitį ar ją labiau veikia tyla.
Nebenoriu galvoje regėti tūkstantį kartų jau pergalvotų minčių, kurios - juk sutariau su savuoju aš - nėra geros ir teisingos.
Vis klausinėju savęs, nors iš tiesų žinau, kad daug labiau norėčiau tiesiog peršokti per laiką, per įvykius, tiesas, netiesas, klaidas, dorybes, džiugesį, šypsenas, skausmą, gailestį, realybę ir atsidurti ramybės taške, kur į jūrą leidžiasi saulė.
Man reikia rast, ieškoti negana.
Nematoma ranka glosto sprandą, tirpdydama mintis, kaip sniegą, nuo kurio jau pavargau, ir siunčia šiurpuliukus nugara žemyn. Aš jai pasiduodu.
Ras(iu).
The echo of the glass repeatedly rattling to the cold and wet stone was their music. The wine was their conversation. And the night was reading the stories from their hearts.
