69.65.85.69

- I guess the things you do after you're twenty are the ones that really matter... - he said sipping hard on the rolled joint.
- Then, we're screwed.
- Probably...But if we lived up to twenty, guess it's not that easy to take us down...

Drėgmė smelkiasi į odą, į plaukus, drabužius, net į mintis. Netikrumas apsunksta, nusėda ant pačio dugno ir tingiai pasakojasi savo bėdas. Iš galvos, maždaug ties smilkiniais, traukiu plonus miglų siūlelius ir juos išskleidusi erdvėje priešais save atidžiai tyrinėju. Net tingus apsunkusio netikrumo balsas, taip pat žodžiais piešiantis miglų skraisčių raštus, netrugdo man žavėtis visu reginiu.
Miglų skraistės, ištrauktos iš galvos dar kartą primena, kad nieko negali žinoti iš tikro išskyrus pastarąjį faktą, bet šią akimirką man tai visiškai nesvarbu. Visa tai dar tik ateityje, net jei ji nubrėžta ir neišvengiama, galbūt kaip tik dėl to, nejaučiu rūpesčio.
Tikėdama tik pokyčiu, aš išvedu vieną darinį iš trijų sąvokų, jie jau reikia sudėti viską į žodžius, ir spoksau į dangų atviromis akimis, skaičiuoju debesis. Tuos nuostabius debesis, kaip sakė Bodleras.

The girl was just standing there and rethinking the words he just said. She couldn't feel her toes, the socks were all wet, but the dark night sky was all clear and it seemed the whole world, at least this block, with all the plain grey buildings, was calmly asleep. She took the joint from his hand and smiled.
- You're quite right...

- I'll come...
- Don't. You'll never learn the language. You'll never enjoy the weather. You'll never appreciate the beauty.
- You're cruel.
- I know. Simply, don't call me again.
- I...
- - - - - - - - - - - -

Skaičiuoju žolių stiebelius vėjyje. Jų tiek, kiek niekur kitur, niekaip, niekada nebūna. Viržiai ir samanos. Ledas ir ugnis. Neegzistuoja žodžiai, kuriuose tai galėtų apsigyventi, lygiai kaip neegzistuoja skaičius, kuriame tilptų žolių stiebelių šnabždesys.
Ir visa tai lėta tėkme, lėta žodžių lavina atplaukia ligi siauro tarpeklio, pro kurį veržiasi gaivi ryto šviesa.
Visa, kas baigias, grįžta į pradžią, ir visa, kas buvo, pasikartos.
Vienintelė begalybės forma.

He hang the phone.
There are wonders of the world never to be understood by some. She is one of those. So is the island.
He couldn't handle all at once.
Too much amazement that stops a beating heart and freezes the blood flow...

- Captain, are you sure you want to set sail in this hell of a weather?
- People forgive, the mother sea - never.
- You know, she waits right there on the breakwater.
- And she knows better then I do...

Visuomet galvojau, kad tikrai to noriu. Dabar, pirmą kartą, iš tiesų suabejojau ar taip yra. Suabejojau ne dėl savo norų, bet dėl to, kad norui išsipildžius tiesiog nieko nebeliks. Suabejojau apskritai viskuo.

Bet žinau kas liko. Liko sniego pusnys į kurias įkrenti, būdamas dar vaikas ir šaltutėliai varvekliai, kuriuos laižai, puikiai žinodamas - mama stebi pro langą. Liko slapta šypsena veide, kuri nusprūsta nuo lūpų visiems jau atsistojus ir palikus stalą, kai prieš tave didžiausia krūvelė monetų ir žinojimas, kad sėkmė čia niekuo dėta, net jei tie žmonės ir yra tavo geriausi draugai.

Suabejojau apskritai viskuo ir todėl man užgniaužė kvapą stebint kaip naiviai žodžius, sakinius ir situacijas dėlioja žmogus, kuris anksčiau mane visuomet sugrąžindavo atgal į žemę, kuris niekad taip ir nesuprato, ko aš ten nosimi maišau po dangų.

Akimirką, išsigandau pati savęs.

Bet tik akimirką. Tokią pačią akimirką, kaip ir visos kitos, kuri taip pat pralėks beveik nė nepastebėta ir nespėjus nė mirktelėti ją pakeis kita.

Imu galvoti, kad greitai turėsiu pakankamai žiaurumo pasielgti taip, kaip dabar trokštu labiau už viską.

Arba, kaip kad visados ir įvyksta, tas poelgis ateis savaime, aplenkdamas mano valią ir pasirinkimą.

Nes abejonė, daug geriau už visą kitą, žino faktą, kad nesi laisvas ir niekuomet nebūsi.

And I kept there waiting and counting from one to five over and over again. But he never turned back. What was I thinking? The sea never forgives. And I am proud of that. Always were.