69.65.85.69

2008 06 29 19.06

3 Moiras weaving silence
From the words of the Unsaid
Inside a Mind.
I Try to read the Braille
With fingertips all Burnt.


3 Spiders, whose venom paralyses anything that moves
Marches down the Spine.
I let them.
No gravediggers around.
Afterall, it's better to see
That one and only Point of Sky
In front of You.

3 Rings incarcerating
The spirits of the Great Trees.
I wear Them.
Nobody else, I guess,
Would bear the heaviness
Of them.

I put my oceans in a jar.
Again, all 3 of them,
Aligning vessels o n the shelf
The Silence.
Spider's Stings.
The Heaviness.
It's all there too.
But aching fingertips surmount it all.

2008 06 21 17.43

gyvųjų pragaras nėra kažkas, kas bus, jei jis yra, tai jis jau čia, tas pragaras, kur mes gyvename kiekvieną dieną, kurį mes sukuriame būdami kartu. Yra du būdai išvengti jo kančių. Pirmasis daugelio lengvai pasiekiamas: sutikt su pragaru ir tapti jo dalimi, kad jo nebematytum. Antrasis - rizikingas ir reikalauja nuolatinio dėmesio bei mokymosi: ieškoti ir išmokti atpažinti tuos ir tai, kas to pragaro viduryje yra ne pragaras, tada padėti jiems tverti ir išlaisvinti jiems erdvę.

I chose not to choose.

Kažkas įmetė nedidelį plokščią akmenėlį į švintantį ankstyvo ryto dangų ir debesys susidrumstė, nuvilnijo tamsesnio mėlynumo raibuliais. Žiūrėjau į jį akimis, išplėstomis kaip kelių mėnesių kūdikio (mažų vaikų akys neauga) visiškai nesuvokdama, kad šis dangus, kuris paklūsta mūsų dainoms ir Ugniai, dar ir pasakoja man istorijas iš ateities.
Mano ateities.
O tuomet išaušo Rasų rytas, palydėtas trankių žingsnių plonomis lentinėmis grindimis, ir lietaus.
Lietus sugebėjo sutilpti net trumpiausioje metų naktyje. Ir vėliau permerkti dieną.
Manyje tas lietus įgavo aštriai rožinę spalvą ir suskubo tekėti tarp skaldytų apskritų juodo titnago riedulių.
Užgesino Ugnį, kuriai paklūsta dangus.
Šiais metais nėjau žiūrėti Rasų ryto miglų. Pasirinkau to nepasirinkti, nes...
Ne. Pavargau teisintis, aiškintis, nagrinėti, klausinėti ir gilintis.
Nesutinku, bet ir neieškau.
For now, let the Rivers of Pain float, let the Seas of Hate wave.
Vieną dieną, galbūt jau rytoj, o gal ir ne šiais metais, išeisiu į epinę kelionę ieškoti atoslūgio ir iškovoti jam teisę būti.
Kol kas kalbu Kitų žodžiais:
"Jei ieškai čia gyvenimo prasmės, tai tikrai jos nerasi."

2008 06 17 15.04

Stovykla, kur maža virsta dideliu:





kavos puodukas po pusdienio lietaus ir žvarbos

jausmas, kai visi rūpesčiai atslūgsta, nuslenka, išnyksta

dubenėlis karštos tirštos daržovienės, kai skrandis jau niurna apie bado metus

šaltas Dubysos vanduo ir šilta saulė ant kranto

gabalėlis šokolado kiekvienąkart kai to tikrai norisi

laisvė daryti ką tik nori, (arba) neveikti nieko

miegas, klausantis pliaupiančio lietaus ir jį užuodžiant

stogas virš galvos, kai to labiausiai reikia

kasdieniškos šypsenos ir neįpareigojantys pokalbiai

mėnulio krateriai ir jūros

žvaigždės (Gulbė)

lietus, kuris paklūsta tavo dainoms ir Ugniai

tyla per popiečio miegą ir ramybė viduje

snaudulys su Illgresi

Vaikai

kinas po atviru dangumi

visiškas nenoras nuodyti savo plaučius

5 vasaros prieš tai maloniai lydinčios kiekviename žingsnyje

tai, ko negali paliesti, bet gali grožėtis

balionas. aukščiau ir daugiau

2008 06 06 20.55

BOOM!
- Visi čionai! Greičiau!
Vaikiškas balsas perskrodžia tankią tylą ir jie visi pasileidžia link sprogimo epicentro. Dangus čia tamsiai geltonas, o purpurinė žolė, kurią jie mindo savo vaikiškomis basomis kojomis žaižaruoja ir tviska kaip stiklinis deimantas.
Nerealiam, fantasmagoriniam pasauly berniukai žaidžia karą.
Jų plaukai susivėlę ir murzini, oda suodina, drabužiai apkritę purpuriniais stiebeliais, tačiau akys... akys tviska net labiau už netikrus stiklinius deimantus. Jos pilnos.
Pasiutimas čia maišosi su akiplėšiška drąsa, smalsumas su įniršiu, kerštas su instinktu, o pačiame dugne mirksta krislas tikros baimės.
Sprogimo aidas juos priverčia suklusti, kūnai įsitempia kaip stygos ir jie bėga. Bėga kaip laukiniai gepardai išdegintose savanose besivydami auką. Bėga taip, lyg tai būtų paskutinė gyvenimo akimirka.
O ji iš tiesų bet kada gali būti paskutinė. Sprogimai aidi vienas po kito, anglies juodumo pastatai griuva lyg stumtelėti domino kauliukai, o jie vis skuba naikinti to, kas liko nesunaikinta po ugnies ir nuolaužų kruša.
Priešui - tik mirtis!
Jie beveik nesikalba, o ir ištarti žodžiai akimirksniu virsta įsakymais, reikalavimais, ultimatumais
Jų veiksmai tikslūs ir mechaniški. Po jų lieka tik ryškiai raudoni perlų pavidalo kraujo lašai ant juodų sienų, purpurinės žolės geltono dangaus fone.
Jų akys taip pat geltonos. Ir pilnos karo.
O mergaitės?
Mergaitės laukia. Prie nerealaus, fantasmagorinio pasaulio ribą žyminčių stiklo plokščių. Jų akys primena japoniškų animacinių filmukų herojų akis.
Kai mergaitės išeina žaisti karo, žolė iš purpurinės tampa raudona. Bet kokį pasigailėjimą jos palieka už stiklo ir su savimi įsineša tik gryną, neužterštą ir nesumenkintą Žiaurumą.
Berniukai tuomet nuščiūva.

2008 06 04 14. 02

„Eloji, Eloji, lema sabachtani?“

Frazė vis sukosi galvoje, tai pradingdavo, tai vėl atsirasdavo, išnirdavo iš giliausių minčių kertelių ar stovėdavo lyg nenugriaunamas amžinas paminklas viso ko priekyje.
Kaip paminklas prieš akis stūksojo ir kalnai. Balti, paslėpti po gausybe sniego, jie driekėsi, kiek tik žvilgsnis užmatė ir neatrodė, kad kur nors yra jų pabaiga.
Šitaip, priešindamiesi šalčiui, negailestingam vėjui ir klampiam sniegui, jie keliavo jau 5 dienas. Ir vis nesimatė galo. Vėjas nenustojo švilpti aplink ausis ir gairinti mažiau pridengtus odos lopelius. Šaltis nenorėjo apleisti rankų pirštų, pėdų, plaučių ir širdies. Iš vieno snieguoto, rūke paskendusio slėnio, tarp stypsančių kalnų masyvų, jie įžengdavo į kitą, naują ir kartu tokį patį, ir galo vis nesimatė.
Penkiese jau penkias dienas jie klampojo per nesibaigiantį baltumą, sustodami tik užkąsti ir atsigerti iš savo menkų atsargų ir šiek tiek pamiegoti, kol sugrįš šviesa, kokioje nors užuovėjoje ar oloje. Vienintelis tikslas – išeiti, pareiti, sugrįžti. Ištverti.
Kalnai buvo jo didžiausia meilė. Visuomet keliaudavo viduje jausdamas nepaaiškinamą kirbėjimą, pakilumą. Jie jam įkūnijo gamtos, pasaulio didybę, grožį, gėrį. Vos grįžęs iš vienos kelionės tuoj puldavo planuoti kitą, galvoje permąstyti smulkiausias detales.
Šįkart, negalėdamas nė pats tuo patikėti, jis jautė, kad jam darosi per daug tos didybės. Kalnai tapo baime, pilkais šešėliais ryto prieblandoje, išlindus iš menkos užuovėjos, kaustančiu šalčiu jo širdyje, aštriais nagais draskančiais jam krūtinę.
Pirmas tris dienas galvojo, kad tai tik dėl baimės, jog ši kelionė bus paskutinė. Tačiau ketvirtąją, vos atsibudęs, suprato. Kažkas jame tiesiog mirė. Kalnai vis dar jį žavėjo savo didybe, savo galingumu. Žavėjo jį net tai, kaip lengvai jie galėjo šią akimirką pasiglemžti jo gyvybę. Bet kažkas jo viduje ėmė ir nutrūko. To nebebuvo. Niekada nebebus. Jis kažką paleido iš savo glėbio, ir, svarbiausia, padarė tai sava valia.
Tai buvo tikroji baimė, tikroji kančia, tikrasis sunkumas. Jis ėjo, priešinosi gamtos jėgoms, vėjui, šalčiui, ėjo, kad eitų, kad išgyventų, nepražūtų. Bet iš tiesų nebeturėjo tikslo. Nežinojo, kodėl ten, tolumoje, saulė teka tokia raudona, ir kodėl sniegas nusidažo tuo raudoniu, ir tai atrodo taip gražu. Kodėl vis dar saugo, suvyniojęs į šilčiausias, neperšlampamas medžiagos skiautes tuos kadrus, kuriuose jie visi penki išsišiepę stovi, laikydami pirštinėtas rankas ant ką tik įbestos vėliavos kalno viršūnėje. Aukščiausiojo, dar niekad prieš tai neįveikto kalno viršūnėje.
Frazė vis sukosi jo galvoje ir jis vis dar niekaip negalėjo suprasti kodėl ji, iš kur, kaip. Vėjas akimirksniu užpustydavo jų pėdas, saulė keliavo dangaus skliautu, bet beveik nešildė, o kiekvienas žingsnis atrodė kaip amžinybė. Tikra buvo tik viena – jie ištvers. Sugrįš. Bet už to jis matė tykančią baimę, baisesnę net už pačią mirtį.

„Eloji, Eloji...“

*88-89* Šventojo Elijo kalnai